Paprastai manome, kad skridruolei reikia kokio nors stebuklingo mišinio su soda ar cukrumi, tačiau iš tikrųjų viskas kur kas paprasčiau nei įvairūs naminiai trąšų receptai. Svarbiausia suprasti, ko šiam augalui iš tiesų reikia, ką verta pilti į vazoną ir kaip dažnai tai daryti, kad jis vešliai augtų ir gražiai žydėtų.
Skridruolė yra labai dekoratyvus, tačiau gana jautrus kambarinis augalas. Vieną dieną ji gali atrodyti lyg ką tik parnešta iš gėlių salono, o po kurio laiko nuleidžia lapus, jų galiukai pradeda gelsti ar ruduoti, o žydėjimas sustoja. Tai nėra atsitiktinumas, nes šis augalas turi gana aiškius ir konkrečius poreikius.
Natūralioje aplinkoje skridruolė auga tropikuose, dažniausiai netoli vandens telkinių. Ten vyrauja šiluma, didelė oro drėgmė ir daug išsklaidytos šviesos. Dirva tokiomis sąlygomis būna nuolat drėgna, tačiau niekada nepermirkusi, todėl augalo šaknys gali laisvai kvėpuoti.
Dar viena svarbi detalė, kurią namuose dažnai sugadiname, yra vanduo. Skridruolė mėgsta gausų laistymą, tačiau tik tada, kai naudojamas tinkamas vanduo. Kietas vandentiekio vanduo, kuriame yra daug kalkių ir chloro, šiam augalui dažnai daro daugiau žalos nei naudos.
Sodininkų forumuose nuolat pasirodo diskusijų apie skridruolių problemas. Augalų augintojos dažnai skundžiasi parudavusiais lapų galiukais, baltu apnašu ant žemės paviršiaus ar pageltusiais lapais. Atsakymuose labai dažnai kartojasi ta pati išvada – problemų priežastis yra vandentiekio vanduo ir pernelyg dažnas laistymas.
Paprastas ir veiksmingas sprendimas – vietoj bet kokio vandens naudoti tokį, kuris labiausiai primena natūralias tropikų sąlygas. Tai reiškia minkštą, mažai mineralų turintį vandenį, pavyzdžiui, lietaus vandenį arba virintą ir nusistovėjusį kambario temperatūros vandenį.
Augalų specialistai pabrėžia, kad skridruolė geriausiai auga laistoma minkštu, nusistovėjusiu vandeniu, kuriame beveik nėra chloro. Dar geresni rezultatai pasiekiami naudojant lietaus vandenį, kuris savo savybėmis yra artimesnis natūralioms augalo augimo sąlygoms.
Praktiškai tai gali atrodyti labai paprastai – kartą per savaitę augalą palaistyti maždaug viena stikline tinkamo vandens. Svarbiausia laikytis pastovaus ritmo ir vengti laistymo kasdien mažais kiekiais. Reguliarumas šiuo atveju yra kur kas naudingesnis nei dažnas, bet chaotiškas laistymas.
Sodininkų forumuose daugelis žmonių aprašo panašią patirtį. Vos tik nustojus laistyti skridruolę tiesiai iš čiaupo ir pradėjus naudoti virintą, atvėsusį ir nusistovėjusį arba lietaus vandenį, lapų galiukai nustoja ruduoti, lapai pakyla, o teigiami pokyčiai tampa matomi jau po kelių dienų.
Lietaus vanduo laikomas geresniu todėl, kad jis yra minkštas ir neturi chloro bei perteklinio kalcio. Kietame vandentiekio vandenyje ilgainiui kaupiasi druskos, kurios uždruskina substratą ir apsunkina šaknų galimybę pasisavinti maisto medžiagas, ypač tas, kurios svarbios augalo žydėjimui.
Dėl to lapai pradeda gelsti, jų galiukai džiūsta, o ant žemės paviršiaus ir vazono kraštų atsiranda baltas apnašas. Minkštas vanduo veikia visai kitaip – jis nepalieka kalkių nuosėdų, nepadengia šaknų druskų sluoksniu ir nekenkia jų veiklai.
Dėl to augalas gali lengviau pasisavinti dirvoje esančias maisto medžiagas. Be to, lietaus vandenyje dažnai randama nedidelių azoto ir kitų elementų pėdsakų, kurie veikia tarsi labai švelnios, natūralios trąšos ir padeda augalui formuoti sveikus, žalius lapus.
Kadangi skridruolė kilusi iš tropikų, jai svarbi ne tik drėgna žemė vazone, bet ir drėgnas oras aplink augalą. Sausuose butuose, ypač šildymo sezono metu, kai veikia radiatoriai, augalas dažnai kenčia, o tai pasireiškia džiūstančiais ir ruduojančiais lapų galiukais.
Sodininkystės specialistai rekomenduoja, kad skridruolei palankiausia oro drėgmė būtų apie 60–70 procentų. Tokią drėgmę galima palaikyti reguliariai purškiant lapus, pastatant vazoną ant padėklo su drėgnais akmenukais arba šalia naudojant oro drėkintuvą.
Tačiau purškiant taip pat svarbu nepersistengti. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra drėgnas oras aplink augalą, o ne nuolat šlapi lapai. Geriausia lapus lengvai apipurkšti du ar tris kartus per savaitę, ypač tada, kai namuose oras yra sausas.
Per didelė drėgmė tiesiogiai ant lapų, ypač jei vanduo ilgai neišdžiūsta, gali sudaryti palankias sąlygas grybelinėms ligoms. Todėl purkšti reikia saikingai ir naudoti tik minkštą, nusistovėjusį arba lietaus vandenį.
Forumų dalyvės dažnai kartoja tą pačią rekomendaciją – minkštą vandenį naudoti ir laistymui, ir purškimui. Daugelis pasakoja, kad pradėjus purkšti tik nusistovėjusiu arba lietaus vandeniu, lapų galiukai nustojo „degti“ ir augalas pradėjo atrodyti daug sveikesnis.
Perskaičius daugybę diskusijų apie skridruoles, aiškiai matyti pasikartojantis scenarijus. Augalas pradeda gelsti, lapai džiūsta, o savininkės ima ieškoti sudėtingų sprendimų. Tačiau dažniausiai paaiškėja, kad padeda ne stebuklingos priemonės, o paprastas priežiūros režimas.
Daugelis žmonių pastebi, kad sumažinus laistymo dažnį iki vieno karto per savaitę vietoj nuolatinio laistymo mažais kiekiais, augalas greitai atsigauna. Kiti pasakoja, kad nustojus naudoti vandentiekio vandenį ir pradėjus rinkti lietaus vandenį arba virinti vandenį bei leisti jam nusistovėti vieną ar dvi dienas, skridruolė tarsi atgijo.
Išvada labai paprasta – skridruolei nereikia jokių sudėtingų ar stebuklingų eliksyrų. Kur kas svarbiau pakeisti kelis kasdienius įpročius ir suteikti augalui tai, prie ko jis pripratęs natūralioje aplinkoje – minkštą, švarų kambario temperatūros vandenį ir pakankamą oro drėgmę.
