Didžiausias Saturno palydovas Titanas, regis, vis dėlto nėra poledinio vandenyno pasaulis.
Taip teigiama naujame NASA zondo „Cassini“ surinktų duomenų tyrime. Šis aparatas šalia Titano praskrido dešimtis kartų nuo 2004 metų. Jau 2008-aisiais surinkta informacija rodė, kad po geologiškai sudėtinga Titano pluta slypi skystas požeminis vandenyno sluoksnis.
Tačiau naujausia analizė leidžia manyti, kad palydovo gelmėse greičiausiai vyrauja ledo ir tirštos, šlapią pliurzę primenančios masės mišinys, nors ten vis dar gali būti šiltesnio vandens „kišenių“, kurios cikliškai juda nuo branduolio link paviršiaus.
Ši išvada iš esmės keičia vieno įdomiausių Saulės sistemos pasaulių geologinę istoriją ir buvo padaryta naudojantis tik anksčiau surinktais duomenimis.
„Šis tyrimas pabrėžia archyvinių planetinių duomenų galią. Svarbu prisiminti, kad stebėjimų aparatai sukauptą informaciją palieka ateičiai, todėl atradimai gali būti daromi praėjus metams ar net dešimtmečiams, kai analizės metodai tampa pažangesni“, – sakė Džulė Kastiljo-Roge iš Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (JPL) NASA pranešime spaudai. – „Tai dovana, kuri nuolat duoda naujų vaisių.“
2008 m. požeminio vandenyno egzistavimą rodė Titano potvyninių deformacijų matavimai. Skriedamas aplink Saturną, šis dujinis milžinas traukos jėga veikia savo palydovą panašiai, kaip Mėnulis veikia Žemę: Titanas šiek tiek ištempiamas ir suspaudžiamas, dėl to kinta jo forma ir gravitacinis laukas.
Zondas „Cassini“ galėjo „pajausti“ šiuos gravitacijos svyravimus praskriedamas pro šalį. Menkiausi Titano gravitacinio lauko pokyčiai veikė aparato greitį, o mokslininkai juos fiksavo pagal radijo signalų Dopleryje pasireiškiančius dažnio poslinkius tarp „Cassini“ ir Žemės.
Tuo metu vyravo nuostata, kad potvyniniai poveikiai tokie stiprūs, jog dėl jų skleidžiamos šilumos Titano vidaus vandenynas turi išlikti skystas, o būtent tas skystas sluoksnis ir leidžia palydovui labiau deformuotis, nei būtų įmanoma turint tik kietą ledo gelmę.
Naujausiame 2025 m. gruodžio 17 d. publikuotame tyrime pateikiamas alternatyvus Titano „lankstumo“ paaiškinimas: jo gelmėse gali būti ne grynas vandens vandenynas, o vandens ir ledo „košė“.
Pagal šį modelį mokslininkai tikėjosi matyti didesnį energijos išsklaidymą Titano gravitaciniame lauke. Būtent tai ir aptikta, pasitelkus naują metodą trukdžiams pašalinti iš „Cassini“ radijo signalų Dopleryje. Tokia pliurzė vis dar leistų Titanui tam tikru mastu deformuotis, tačiau kartu geriau išsklaidytų šilumą ir neleistų visam vidaus vandeniui ištirpti į vieną globalų skystą vandenyną.
Mokslininkams, ieškantiems organinio gyvenimo pėdsakų Titane, šis rezultatas nebūtinai yra bloga žinia. Priešingai – jis leidžia manyti, kad Titano gelmėse egzistuoja ciklas, kai šiltesnio skysto vandens „kišenės“ prie uolinio branduolio kyla aukštyn, nešdamos gyvybei svarbius mineralus į angliavandenilių turtingą plutos sritį.
„Nors Titanas, panašu, neturi visą palydovą gaubiančio vandenyno, tai savaime nereiškia, kad jame negali egzistuoti primityvių gyvybės formų – jeigu gyvenimas apskritai pajėgus ten atsirasti. Manau, kad tai Titaną daro netgi įdomesnį“, – aiškino JPL podoktorantūros stažuotojas Flavijus Petriča.
Pasak jo, analizė rodo, kad Titano gelmėse turėtų būti skysto vandens telkinių, galimai sušylančių iki maždaug 20 °C. Per juos maisto medžiagos būtų pernešamos iš uolinio branduolio per tirštų aukšto slėgio ledo sluoksnių „košę“ iki kieto apledėjusio paviršiaus.
Titanas ir toliau išlieka vienu paslaptingiausių Saulės sistemos objektų. Tanki jo atmosfera ir milžiniški skysto metano ežerai paviršiuje daro šį palydovą išskirtinį. Artimiausiais metais į Titaną ketinama siųsti NASA rotorinį zondą „Dragonfly“, kurio startas planuojamas apie 2028-uosius.
