Jei kada nors pažvelgėte į savo hortenziją ir pagalvojote, kad norėtumėte dar vienos tokios pat, vasaris yra tam puikus metas. Sumedėjusios, žiemos ramybės metu paimtos hortenzijų šakelės labai gerai įsišaknija net ir namų sąlygomis. Svarbiausia laikytis kelių aiškių taisyklių.
Šakelės kerpamos tada, kai augalas dar nėra pradėjęs aktyviai leisti sulų, tačiau dienos jau akivaizdžiai ilgėja. Toks laikotarpis paprastai prasideda vasarį ir tęsiasi iki kovo pradžios. Nors hortenzija dar ilsisi, šviesos jau pakanka, kad įsišaknijimo procesas vyktų sėkmingai. Būtent todėl vasaris laikomas ankstyviausiu, bet saugiu dauginimo laiku.
Prieš pradėdami, pasirūpinkite švariu, dezinfekuotu sekatoriumi ar aštriu peiliuku. Taip pat reikės vazonų su drenažo angomis ir lengvo, vandeniui laidaus substrato. Jei dauginate kelias veisles, verta jas pažymėti etiketėmis. Šaknų formavimą skatinantis preparatas nėra būtinas, tačiau gali padidinti sėkmės tikimybę, ypač jei tai pirmasis bandymas.
Substratas turi būti purus ir lengvas. Hortenzijų sumedėjusios šakelės mėgsta drėgmę, bet nepakenčia šlapios, sunkios žemės. Labai tinka daigams skirta žemė, sumaišyta su perlitu santykiu vienas prie vieno. Galima naudoti ir nukalkintą durpę arba universalią, bet nesuslėgtą žemę. Svarbu, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti, o lėkštelėje po vazonu nesikauptų vanduo, nes tai dažniausia puvimo priežastis.
Dauginimui rinkitės sveikas, vienmečių ūglių šakeles, kurios per praėjusį sezoną spėjo sumedėti. Kiekviena jų turėtų būti maždaug 15–20 centimetrų ilgio ir turėti bent du aiškiai matomus pumpurų mazgus. Apatinį pjūvį darykite tiesiai po pumpuru, tiesiai. Viršutinį – maždaug 1–2 centimetrais aukščiau pumpuro ir šiek tiek įstrižai. Taip nesumaišysite, kuri šakelės dalis yra viršus, o kuri apačia.
Prieš sodindami įsitikinkite, kad substratas yra drėgnas, bet ne permirkęs. Suspaudus saujoje jis turi sulipti, bet iš jo neturi sunktis vanduo. Jei naudojate šaknų formavimo priemonę, į ją pamerkite tik apatinę šakelės dalį. Substrate pagaliuku padarykite skylutę ir įstatykite šakelę taip, kad bent vienas pumpurų mazgas būtų po žeme. Paprastai į substratą įleidžiama apie pusė ar net du trečdaliai šakelės ilgio. Žemę aplink švelniai prispauskite, kad neliktų oro tarpų.
Namuose hortenzijų šakelėms reikalinga 18–21 laipsnio temperatūra. Per šalta aplinka lėtina šaknų formavimąsi, o per šilta gali skatinti ūglių džiūvimą. Šviesa labai svarbi, todėl geriausia vieta – šviesi palangė be tiesioginių saulės spindulių. Vasario saulė jau pakankamai stipri, kad padėtų, bet dar nėra per intensyvi.
Pirmosiomis savaitėmis svarbiausia stebėti drėgmę. Žemė turi būti švelniai drėgna, bet jokiu būdu ne šlapia. Šaknų tikrinti traukiant šakelę nereikėtų – taip lengvai pažeidžiamos besiformuojančios šaknelės. Jei stiebo apačia pradeda juoduoti ar atsiranda pelėsis, dažniausiai priežastis yra per didelė drėgmė arba prasta oro cirkuliacija.
Pirmasis sėkmingo įsišaknijimo ženklas – pabrinkę pumpurai ir pasirodę nauji ūgliai. Jei labai atsargiai kilstelėjus šakelę jaučiamas pasipriešinimas, tai reiškia, kad šaknys formuojasi. Jei nauji lapeliai vysta, dažniausiai šaknų dar nėra arba substratas per šlapias.
Kai augalas akivaizdžiai pradeda augti ir šaknys sutvirtėja žemės gumule, jį galima persodinti į įprastą dekoratyviniams krūmams skirtą žemę. Į lauką skubėti nereikia. Pirmiausia augalus būtina grūdinti – kelias savaites kasdien išnešti į apsaugotą vietą kelioms valandoms, kai naktimis temperatūra jau nebekrenta žemiau nulio. Tik po tokio pripratinimo hortenzijas galima sodinti į nuolatinę vietą sode.
Jauni augalai ypač jautrūs drėgmės svyravimams, todėl pasodinus juos reikia reguliariai, bet saikingai laistyti. Tinkamai atliktas dauginimas vasarį leidžia iki sezono pradžios užsiauginti stiprius, gyvybingus hortenzijų krūmelius, kurie džiugins žiedais jau artimiausiais metais.
