Metams bėgant, prioritetai keičiasi, ir vis dažniau pagaunu save galvojant, kad vidinė ramybė yra svarbesnė už viską. Norisi paprastos pagarbos ir pokalbių, kuriuose nereikia nuolat gręžiotis į senas nuoskaudas ar prieš daugelį metų padarytas klaidas.
Tuo pačiu išnyksta poreikis kiekviename žingsnyje teisintis dėl savo pasirinkimų ar elgesio. Šis jausmas natūraliai verčia iš naujo įvertinti santykius su aplinkiniais – taip pat ir su giminaičiais.
Tai nereiškia, kad ryšius su šeima būtina visiškai nutraukti – juk giminių mes nepasirenkame. Tačiau gyvenime ateina metas, kai dėl savo emocinės gerovės verta išlaikyti šiokį tokį atstumą. Pastebiu, kad perkopus penkiasdešimtuosius daug aiškiau matyti, kurie pokalbiai praturtina, o kurie tik atima jėgas.
Štai keli giminaičių tipai, su kuriais, mano manymu, po penkiasdešimties verta bendrauti atsargiau – vien tam, kad apsaugotume savo ramybę.
1. Giminaitis – blogų naujienų nešėjas
Mano sodo namelyje gyvena kaimynas Kolia. Pats jis gana ramus, bet viskas pasikeičia, kai pas jį atvažiuoja uošvienė – mano trečios eilės pusseserė. Kiekvienas jos apsilankymas prasideda žodžiais: „Ar girdėjai?“, o po jų seka ilgas pasakojimas apie nelaimes, ligas, konfliktus ir kitokius gyvenimo „smagumus“.
Lauke žydi alyvos, pavasaris pačiame gražume, bet mūsų pokalbiai dažnai būna slogūs. Po tokių susitikimų jaučiuosi emociškai pavargusi: lyg lengvumas būtų išgaravęs, o vietoj jo likusi vidinė įtampa.
Yra žmonių, kurie nuolat koncentruojasi į gyvenimo sunkumus – tarsi juos rinktų ir neštų kitiems. Taip jie mato pasaulį: net saulėtą dieną pirmiausia pamato šešėlius. Peržengus tam tikrą amžiaus ribą tampa labai svarbu sąmoningai saugoti savo emocinę pusiausvyrą.
2. Amžinas vaikas suaugusiojo kūne
Turiu tolimą pusbrolį Krišjanį, kuriam jau beveik penkiasdešimt. Jis vis dar gyvena „laisvu režimu“ – be nuolatinio darbo, bet su didelėmis ambicijomis. Krišjanis domisi kriptovaliutomis, remia įvairias verslo idėjas, planuoja keliones į muzikos festivalius.
Jis gyvena pasaulyje, kuriame pažadai dažnai lieka neįgyvendinti, o darbai „palaukia geresnio momento“. Šiuo metu jis nedirba, tačiau tvirtina, kad „pinigai turi uždirbti patys“, kol už jį dar rūpinasi senelė: padeda buityje, prisideda finansiškai. Kartą jis užsuko pas mane – gėrėme arbatą, kalbėjomės apie praeitį, o pokalbio pabaigoje jis mandagiai paprašė pagalbos.
Daugelyje šeimų yra žmonių, kurie niekaip neperžengia suaugusiojo slenksčio, nes visada atsiranda kas juos paremia. Kol mes ir toliau skubame juos gelbėti, klausomės tų pačių planų ir pasiteisinimų, jie tiki, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi būti.
3. Giminaitis – „šventinis svečias“
Turiu giminaitį Petrą iš tėvo pusės. Jis mėgsta užsukti „pernakvoti vienai nakčiai“, bet dažnai pasilieka ilgiau, nei buvo žadėjęs. Jo vizitų metu dažniausiai išryškėja ir „nedideli reikalai“: reikia padėti sutvarkyti buitį, nunešti šiukšles, nupirkti maisto. Galiausiai viską kažkokiu būdu sutvarkau aš.
Yra tokių giminių, kurių atvykimas primena fejerverkus – iš pradžių triukšmas, juokas, emocijos, o po to lieka tik dūmai ir nuovargis. Peržengus penkiasdešimtuosius daug labiau norisi ramybės: balkono, kuriame galima ramiai pasėdėti, katino prie kojų ir pyrago nuo kaimynės Lonijos – tos, kuri bent jau pasibeldžia prieš įeidama.
4. Nuolat nepatenkintas giminaitis
Kalbu apie pusbrolį, su kuriuo vaikystėje mynėme dviračius ir lakstėme po kiemą. Tada jis buvo kupinas energijos ir idėjų. Dabar viskas atrodo kitaip: darbas blogas, kaimynai „ne tokie“, oras prastas, žmona nustojusi suprasti, vaikai atsiriboję. Jau dešimt metų iš jo nesu girdėjusi nieko iš tiesų džiugaus.
Jei kam nors kas nors pasiseka, jis visada randa, ką pridurti: „Aš irgi taip galėčiau, jei man būtų pasisekę.“
Šiame gyvenimo etape ypač svarbu sąmoningai rinktis žmones, kurie įneša į mūsų dienas ramybės ir šviesos, o ne nuolatinį nepasitenkinimą ir skundus.
5. Svetimų paslapčių rinkėja
Mūsų šeimoje buvo giminaitė – teta Rasma, rami ir iš pažiūros labai santūri moteris. Ji mėgo sėdėti virtuvėje su arbatos puodeliu ir puikiai mokėjo klausytis. Papasakoji jai savo rūpesčius – ji tyliai linksi, užjaučia, padrąsina.
Tačiau po kelių dienų iš kitų giminaičių išgirsdavau savo pačios žodžius – tik jau kiek pakeistus, pagražintus, „papildytus“. Tylus žmogus ne visada reiškia patikimą klausytoją. Asmeniškos išpažintys, paslaptys ir emocijos pamažu virsdavo bendromis kalbomis šeimos susibūrimuose.
Laikui bėgant išmokau labai atidžiai rinktis, su kuo dalintis savo asmeniniais reikalais. Kartais pokalbis su šunimi būna saugesnis nei su kai kuriais artimaisiais.
6. Giminaičiai iš „praeities“
Mano pusbrolio tėvas Andrius, gyvenantis kaime, dažnai kartoja: „Va aštuoniasdešimtaisiais viskas buvo geriau! Maistas kokybiškesnis, žmonės sąžiningesni, žolė žalesnė.“ Aš jį suprantu ir gerbiu jo nuomonę. Tačiau pokalbiai su juo neretai primena žingsnį atgal – tarsi nuolat gyventume praeityje.
O aš noriu judėti pirmyn – galbūt ne šuoliais, bet ramiai ir be nuolatinio graudenimosi, kad „anksčiau buvo geriau“. Man svarbu čia ir dabar, o ne begalinis lyginimas su tuo, kas buvo seniai.
Dažnai, sėdėdama su arbatos puodeliu prie lango, pagalvoju: kaip dažnai mes priimame giminių elgesį vien dėl to, kad „taip reikia“, nes tai – šeima? Klausomės pastabų, sutinkame su nepatogiomis viešnagėmis, tylime, nors viduje norisi atsistoti ir išeiti. Taip elgiamės todėl, kad nuo vaikystės girdėjome: šeima – šventa vertybė.
Tačiau metams bėgant vis aiškiau suvoki, kad didžiausia vertybė – vidinė ramybė. Kai šalia lieka tik tie žmonės, su kuriais lengva būti savimi, nereikia vaidinti, aiškintis ir teisintis. Būtent jie ir yra tie, su kuriais verta praleisti savo laiką.
Gyvenimo kelyje vis dažniau suprantame, kaip svarbu saugoti savo vidinį balansą ir šalia savęs turėti žmones, su kuriais gera ir ramu. Šie žmonės ir tampa tikrais mūsų sąjungininkais bei atrama kasdienybėje.
Kaip jūs jaučiate – kiek jums svarbi šeima ir giminaičiai? Ar turite žmonių, su kuriais bendrauti lengva, o širdyje lieka tik ramybė? Pagalvokite apie tai ir, jei norisi, pasidalinkite savo mintimis su tais, kuriuos laikote artimiausiais.
