Ant Baltijos jūros salos Gotlando, po storais smėlio sluoksniais, ilsisi žmonės, vaikščioję šiais krantais dar gerokai prieš iškylant pirmosioms Egipto piramidėms. Ajvide kapinynas jau dešimtmečius traukia archeologų dėmesį, tačiau tik šiuolaikiniai genetiniai tyrimai leido pradėti atskleisti tikrąsias šios vietos paslaptis. Paaiškėjo, kad svarbiausi atsakymai slypi ne kapų įrangoje, o subtiliuose DNR pėdsakuose.
Ajvide laikomas vienu didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių neolito laikotarpio kapinynų Šiaurės Europoje. Čia aptikta apie 85 kapus, datuojamus 3000–2500 m. pr. Kr., kurie priskiriami Dygliuotosios keramikos kultūrai. Tai buvo viena paskutiniųjų medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių šiame regione, gyvenusi tuo metu, kai žemdirbystė jau sparčiai plito kitose Europos dalyse.
Nepaisydami aplink vykstančių pokyčių, Ajvide gyventojai laikėsi tradicinio gyvenimo būdo – vertėsi ruonių medžiokle ir žvejyba. Tokia kultūrinė ir genetinė izoliacija, kartu su palankiomis dirvožemio sąlygomis, kurios puikiai išsaugojo palaikus, sudarė išskirtines galimybes šiuolaikiniams tyrimams. Šia galimybe pasinaudojo Upsalos universiteto mokslininkai, atlikę išsamią genetinę analizę.
Tyrėjai detaliai ištyrė keturis bendrus kapus, kuriuose buvo palaidota dešimt žmonių. Iš dantų ir kaulų išgauta DNR leido nustatyti giminystės ryšius tarp palaidotųjų. Rezultatai nustebino: kapuose nebuvo laidojama branduolinė šeima, kaip manyta anksčiau.
Kiekviename iš tirtų kapų nustatyti antrojo ir trečiojo laipsnio giminystės ryšiai. Čia palaidoti pusbroliai, tetos, tolesni giminaičiai, o ne tėvai su vaikais ar sutuoktiniai. Tai rodo, kad bendruomenė puikiai suvokė sudėtingas giminės linijas ir teikė joms esminę reikšmę tiek socialinėje struktūroje, tiek laidotuvių papročiuose.
Viename iš kapų aptikta apie dvidešimties metų moteris, palaidota kartu su dviem mažais vaikais. Genetiniai tyrimai parodė, kad vaikai buvo brolis ir sesuo, tačiau jaunoji moteris nebuvo jų motina. Manoma, kad ji galėjo būti jų tėvo sesuo – teta, galbūt rūpinusis vaikais ir po mirties palaidota greta jų.
Kituose kapuose taip pat nustatyti sudėtingi ryšiai: pavyzdžiui, tėvas palaidotas su dukra ar pusbroliai tame pačiame kape. Tokios kombinacijos rodo, kad laidojimas buvo griežtai siejamas su giminystės sistema. Kapai tapo tarsi materializuota giminės struktūros išraiška.
Ypač išsiskiria vaikų gausa bendruose kapuose. Tai, panašu, nebuvo atsitiktinumas. Jauniausi bendruomenės nariai galėjo būti laikomi giminės tęstinumo ir atminties simboliais, galbūt net savotiškais klano saugotojais po mirties.
Radiokarbono datavimas atskleidė, kad kartu palaidoti asmenys ne visada mirė tuo pačiu metu. Kai kuriais atvejais kaulai galėjo būti sąmoningai perkelti ar parinkti taip, kad kapuose atsidurtų konkrečios giminės šakos atstovai. Tai rodo, kad laidojimas Ajvide buvo apgalvotas ir giliai simbolinis procesas.
Šie duomenys verčia iš naujo pažvelgti į medžiotojų-rankiotojų bendruomenes. Vietoje paprastos ir nedidelės grupės vaizdinio atsiskleidžia sudėtinga visuomenė su išplėstomis giminystės sistemomis, siekiančiomis bent tris kartas atgal. Mirtis ir laidojimo vieta buvo glaudžiai susijusios su priklausymu tam tikram klanui.
Genetiniai tyrimai taip pat padėjo atskleisti bendruomenės kilmę. Apie 80 procentų jų DNR siekia ankstesnius Skandinavijos mezolito medžiotojus-rankiotojus, o likusi dalis – neolito žemdirbių populiacijas. Nepaisant kultūrinių kontaktų, neaptikta genų mainų su tuo metu paraleliai gyvavusia Kovos kirvių kultūra.
Ajvide gyventojai, panašu, selektyviai rinkosi ryšius ir sąmoningai saugojo savo tapatybę. Ateityje planuojama ištirti daugiau nei 70 šiame kapinyne rastų asmenų palaikų. Tikimasi, kad tai leis dar tiksliau atkurti šios bendruomenės giminystės tinklą, migracijos kelius ir socialinės organizacijos principus, dar kartą perrašant mūsų supratimą apie akmens amžiaus visuomenes Šiaurės Europoje.
