Kažkur pakeliui į suaugusį gyvenimą žaidimams skirtas laikas pamažu išnyksta. Linkstame iškeisti lengvabūdiškumą ir vaizduotę į rimtumą ir nuolatinį užimtumą.
Tačiau aiškiai matyti, kad žaismingumas naudingas ir suaugusiesiems, taip pat kaip ir vaikams.
Tyrimai rodo, kad suaugusieji, kurie dažniau įsitraukia į žaismingą veiklą, geriau susidoroja su stresu, patiria daugiau teigiamų emocijų, yra atsparesni iššūkiams ir dažniau jaučiasi patenkinti savo gyvenimu.
Mūsų tyrimai su Naujosios Zelandijos šeimomis parodė, kad palaikant nestruktūruotą žaidimą suaugusieji jaučiasi mažiau įsitempę, labiau susiję vieni su kitais, o žaismingumas tampa natūralia kasdienio šeimos gyvenimo dalimi.
Pasaulyje, kuris reikalauja nuolatinio užimtumo, žaidimas grąžina tai, ko rizikuojame netekti: spontaniškumą, buvimo kartu jausmą ir laisvę tiesiog linksmintis.
Suaugusiųjų žaidimas gali atrodyti kitaip nei vaikystėje. Jis mažiau susijęs su žaislais ar tradiciniais žaidimais ir labiau – su tuo, kaip žiūrime į kasdienes patirtis.
Suaugusiųjų žaidimas gali būti fizinis, socialinis, kūrybiškas ar vaizduotės. Tai gali būti judesys, muzika, humoras, pasakojimas, galvosūkiai ar paprasčiausias veikimas dėl paties malonumo.
Veiklą žaisminga daro ne jos forma, o nusiteikimas: smalsumas, atvirumas ir pasirengimas įsitraukti nesiekiant aiškaus, apibrėžto rezultato. Suaugusiesiems žaidimas dažnai persipina su pomėgiais ir atradimų akimirkomis už darbinių ar buitinių pareigų ribų.
Žaidimo nauda suaugusiųjų gyvenime
Naujesni tyrimai rodo galimą neurobiologinį ryšį tarp žaismingumo ir geresnės kognityvinės sveikatos vyresniame amžiuje.
Savo esme žaidimas suteikia erdvę „perkrauti“ save – trumpam atsitraukti nuo spaudimo ir rezultatų vaikymosi. Taip jis padeda reguliuoti stresą, palaikyti emocinę pusiausvyrą ir geresnę gyvenimo kokybę viso suaugusiojo gyvenimo metu.
Žaismingumo vertė neapsiriboja vien atskiru žmogumi. Žaismingas įsitraukimas socialinėse situacijose padeda kurti bendrus emocinius išteklius, formuoja tai, kaip žmonės bendrauja ir kartu tvarkosi su sunkumais ilgesnėje perspektyvoje.
Suaugusiųjų žaismingumas taip pat siejamas su aukštesniu emociniu intelektu – geresniu gebėjimu atpažinti ir valdyti emocijas socialinėse situacijose. Stebėjimo tyrimai rodo, kad žaidžiantys suaugusieji bendraudami būna empatiškesni, labiau linkę į tarpusavio mainus ir pozityvesni, o tai stiprina socialinį ryšį ir priklausymo jausmą.
Svarbu ir tai, kad žaidimas turi unikalią savybę peržengti amžiaus ribas. Kai kartu žaidžia suaugusieji ir vaikai, net ir nebūdami giminaičiai, amžiaus, vaidmenų ar statuso skirtumai linkę išnykti, juos pakeičia bendras džiaugsmas ir įsitraukimas.
Tyrimai rodo, kad tokios tarpgeneracinės žaidimo patirtys stiprina tarpusavio santykius, gerina savijautą ir mažina su amžiumi susijusius stereotipus. Žaidimas tampa bendra kalba, padedančia įveikti amžiaus ribas, kurias šiuolaikinis gyvenimas dažnai tik dar labiau išryškina.
Kaip atskleidžia mūsų darbai, nestruktūruotas žaidimas ir šiandien išlieka įmanomas ir prasmingas. Šeimos pasakoja apie jo naudą vaikų raidai, šeimos darnai ir bendrai gerovei. Tai leidžia manyti, kad žaidimas gali būti įprasta, o ne išimtinė šeimos ir bendruomenės gyvenimo dalis.
Kaip kasdienybėje atrasti vietos žaidimui?
Jei žaidimas svarbus viso gyvenimo laikotarpiu, erdvės, kuriose gyvename, turėtų jį palaikyti.
Vis dėlto dauguma viešųjų erdvių vis dar traktuoja žaidimą kaip veiklą, skirtą daugiausia vaikams. Urbanistikos tyrimai rodo, kad efektyviausios žaismingumą skatinančios erdvės suaugusiesiems yra ne tos, kurios atvirai skelbia esančios žaidimų aikštelėmis, o tos, kuriose žaidimo galimybės natūraliai įterptos į kasdienes aplinkas.
Tam gali pasitarnauti tokie elementai kaip didesni laiptai, akmeninės „salelės“, ant kurių reikia perlipti, interaktyvūs suolai ar vingiuoti takai, kviečiantys tyrinėti, laviruoti, išlaikyti pusiausvyrą. Kai kuriuose miestuose atsiranda ir suaugusiesiems pritaikytų žaidimo elementų viešosiose erdvėse – pavyzdžiui, muzikinės sūpynės, kurios kasdienį judėjimą paverčia žaisminga sąveika.
Nepaisant tokių pavyzdžių, žaidimui palankus dizainas vis dar išlieka išimtimi, o dauguma viešų žaidimų erdvių ir toliau telkiasi tik aplink vaikų žaidimų aikšteles. Miestų kūrimas taip, kad jie kvietų suaugusiųjų žaidimą kaip įprastą kasdienybės dalį, galėtų tapti svarbia investicija į įtrauktį, socialinius ryšius ir visuomenės gerovę.
Žaidimui palankios aplinkos yra ne tik fizinės, bet ir socialinės. Kaip urbanistinis dizainas gali paskatinti arba slopinti žaismingą judėjimą, taip socialinės normos lemia, ar žaidimas suaugus laiko laikomas priimtinu.
Kai žaidimas suvokiamas kaip gėdingas, pernelyg išlepintas ar toks, dėl kurio reikia teisintis, jis greitai išnyksta. Tačiau kai žaismingas elgesys viešose erdvėse matomas ir nevertinamas kaip kažkas neįprasto, kitiems tampa lengviau prie jo prisijungti.
Ilgą laiką žaidimas buvo laikomas nuo suaugusiojo gyvenimo atskirta sritimi – priskirta vaikystei arba retoms laisvalaikio akimirkoms. Tačiau įrodymai rodo, kad žaismingumas svarbus gerokai ilgiau nei ankstyvoje raidoje.
Perkurdami žaidimą kaip visaverčią suaugusiojo gyvenimo dalį, atveriame naujas galimybes mąstyti apie gerovę viso gyvenimo metu.
