Daugelis žino, kad samanos dažniausiai galima pamatyti medžių šiaurinėje pusėje, ir tai leidžia orientuotis miške. Tačiau ar šis pastebėjimas tikrai visuotinai galioja? Ekologai perspėja: naudojant augalus kaip „navigacijos prietaisus“, reikia būti atsargiems.
Šimtmečius keliautojai ir tyrinėtojai orientacijai gamtoje naudojo natūralius orientyrus: žvaigždes danguje, vėjo kryptį ir, žinoma, samanas. Plačiai paplitusi nuomonė teigia, kad samanos auga tik šiaurinėje medžių pusėje, todėl, pasiklydus miške, esą nesunku nustatyti pasaulio šalis.
Ekologė Keitlin Fong iš Kalifornijos universiteto šio teiginio visiškai neatmeta. Ji aiškina, kad samanos mėgsta drėgnas ir pavėsingas vietas, nes kitu atveju jos greitai išdžiūsta. Judant nuo pusiaujo šiaurės link, saulės spinduliai žemę iš pietų pusės pasiekia ne stačiu, o įstrižai krentančiu kampu. Dėl to objektų šiaurinė pusė gauna mažiau šviesos ir dažniau būna pavėsyje.
Vis dėlto ši taisyklė galioja tik šiaurės pusrutulyje. Pietų pusrutulyje situacija priešinga: saulės spinduliai dažniau ir intensyviau apšviečia šiaurinę pusę. Pavyzdžiui, Australijoje samanos dažniausiai auga medžių pietinėje pusėje. Pasak Fong, architektams svarbu tai įvertinti projektuojant pastatus, kad langai būtų orientuojami į šviesesnę pusę.
Vis dėlto vien augalais pasikliauti nereikėtų. Samanos neturi šaknų ir laidžiųjų audinių vandeniui bei mineralinėms medžiagoms pernešti, todėl yra labai jautrios drėgmės praradimui – būtent dėl to jos renkasi pavėsingas vietas. Tačiau gamtoje yra daug veiksnių, galinčių sudaryti pavėsį ir didesnę drėgmę: kiti medžiai, uolos, šlaitai, tankus pomiškis. Dėl šių priežasčių samanos gali augti įvairiomis kryptimis net ir tankiame miške.
Dėl to visiškai atsisakyti kompaso – neprotinga. Jei vis dėlto pasiklystumėte, verta apžiūrėti kuo daugiau medžių ir įvertinti, kurioje pusėje samanos pasitaiko dažniausiai, taip pat atkreipti dėmesį, ar jų augimui įtakos neturi kitų objektų metamas šešėlis.
