Nyčiausiu Nyderlandų ministru pirmininku tapęs Robas Jettenas pirmadienį buvo oficialiai prisaikdintas, pažadėjęs užbaigti paralyžių ir visuomenės susiskaldymą, kurie kamavo ankstesnę, itin dešinį politinį kursą išpažinusią vyriausybę.
Vis dėlto pažadėtas sugrįžimas prie tradicinės olandiškos konsensuso politikos šiam 38 metų centristui bus itin sudėtinga užduotis.
Dabar jis vadovauja trapiai mažumos vyriausybei, o jo planai mažinti išlaidas socialinei apsaugai ir gerovei jau sulaukė pasipriešinimo visame politiniame spektre.
Kol kraštutinės dešinės partijos pirmauja reitinguose Prancūzijoje ir Vokietijoje, Jetteno pergalė spalio mėnesį Briuselyje buvo sutikta palengvėjimu tradicinių partijų gretose – ilgai nebuvo aišku, ar penktos pagal dydį ES ekonomikos rinkėjai pasirinks centristus, o ne radikalios dešinės jėgas.
Po 117 dienų trukusių koalicijos derybų Jettenas stoja į kovą dėl ambicingos programos: didžiulio gynybos finansavimo didinimo, kad būtų pasiektas 3,5 proc. NATO orientyras, ir emisijų mažinimo vienoje svarbiausių Europos gyvulininkystės šakų.
Visais šiais klausimais oponentai sieks išsiderėti skausmingų nuolaidų, rizikuodami įstumti šalį į politinį akligatvį.
Konsultacijų bendrovė „Verisk Maplecroft“ Nyderlandus įvertino kaip trečią politiškai nestabiliausią valstybę Europoje – po Bulgarijos ir Moldovos.
Dabar kyla klausimas, ar Jetteno vyriausybei pavyks sulaužyti tendenciją, kai per ketverius metus jau žlugo dvi vyriausybės.
Koalicijos susitarimas po padidinamuoju stiklu
Koalicijos sutartyje Jetteno vyriausybė – be jo paties centristinės D66, į ją įeina ir centro dešinės Krikščionių demokratų sąjunga (CDA) bei liberalų Liaudies partija už laisvę ir demokratiją (VVD) – žada smarkiai didinti išlaidas gynybai ir būsto statybai, atnaujinti savanoriškus ūkių išpirkimus, kartu laikantis griežtos fiskalinės drausmės.
Šiam išlaidų šuoliui finansuoti siūloma įvesti vadinamąjį „laisvės įnašo“ mokestį pajamoms papildomai prie esamų mokesčių ir drastiškai mažinti socialinės apsaugos bei gerovės išlaidas.
Koalicijos susitarimas taip pat numato tęsti griežtą migracijos politiką, kurią įtvirtino ankstesnė, kraštutinių dešiniųjų remta vyriausybė, ir spartinti anksčiau planuotą pensinio amžiaus didinimą.
Kairė ir kraštutinė dešinė šiam planui jau išsitraukė „peilius“.
Žaliųjų ir Leiboristų aljanso (GL‑PvDA) lyderis Jesse’s Klaveris pareiškė, kad sutartį paremtų tik tuo atveju, jei vyriausybė padarytų „visišką posūkį“.
Kraštutinės dešinės Laisvės partijos (PVV) vadovas Geertas Wildersas pažadėjo priešintis „iki paskutinio danties ir nago“.
Socialistų partijos (SP) lyderis Jimmy Dijkas žengė dar toliau ir pareiškė, kad valdžios programa yra „frontalinė ataka prieš mūsų civilizaciją“.
Tačiau be šių partijų paramos Jetteno vyriausybė nepajudės iš vietos. Koalicija žemuosiuose Nyderlandų parlamento rūmuose turi tik 66 iš 150 vietų – 10 mažiau nei reikia daugumai. Aukštuosiuose rūmuose jos padėtis dar silpnesnė – tik 22 iš 75 vietų.
Pats Jettenas teigia, kad mažumos vyriausybė yra nauda demokratijai, nes suteiks opozicijai daugiau galimybių dalyvauti priimant sprendimus.
Tačiau kai kurie analitikai tokį vertinimą laiko pernelyg optimistišku ir primena, kad paskutinė oficiali mažumos vyriausybė 1939 m. išsilaikė vos dvi dienas.
Politikos istorikas Kemalis Rijkenas Nyderlandų visuomeniniam radijui sakė, jog mažumos kabinetą valdyti yra tarsi „važiuoti prieš eismą – tai labai pavojinga ir rizikinga“.
Vargu ar mažumos vyriausybė buvo ir Jetteno svajonių scenarijus. Logiška alternatyva būtų buvęs GL‑PvDA įtraukimas į koaliciją, tačiau VVD šią galimybę užkirto, kairiųjų aljansą pavadinusi pernelyg „radikaliu“.
Leideno universiteto Nyderlandų politikos docentas Simonas Otjesas aiškina: „Hagoje problema ta, kad partijos, kurios iš esmės galėtų dirbti kartu, viena kitą atmeta.“
Kita galimybė buvo pasikviesti į koaliciją kraštutinių dešiniųjų partiją JA21, bet tai būtų atbaidę Jetteno progresyvius rinkėjus.
Nuolatinis koalicijų lipdymas
Jetteno mažumos vyriausybė gali būti mažiau revoliucinis pokytis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pastaraisiais metais politinė prekyba balsais su netikėtais sąjungininkais tapo nuolatine Nyderlandų politinio gyvenimo dalimi.
Nors paskutinė oficiali mažumos vyriausybė dirbo 1939‑aisiais, liberalas Markas Rutte 2010 m. suformavo neįprastą konstrukciją – jo kabinetas rėmėsi antiislamiškai nusiteikusio Wilderso parama.
Vėlesnės Nyderlandų vyriausybės valdė tokiais koaliciniais deriniais, kurie vienu ar kitu kadencijos etapu turėjo tenkintis mažumos parama po to, kai viena iš partijų pasitraukdavo arba nebūdavo daugumos vienuose iš parlamento rūmų, pažymi Otjesas.
„Kiekvienai koalicijai reikėjo opozicijos partijų balsų įstatymams priimti – šiuo požiūriu niekas nesikeičia“, – sako jis.
Be to, dėl kai kurių esminių klausimų kompromisą rasti gali būti ne taip sudėtinga.
Migracijos srityje koalicija tikriausiai ieškos ir ras paramą kraštutinės dešinės pusėje. Tuo tarpu dėl klimato politikos ir priemonių azoto emisijoms ūkiuose mažinti jai veikiausiai teks atsiremti į GL‑PvDA.
Plačiai palaikomi ir planai didinti gynybos finansavimą, kad būtų pasiekti NATO tikslai.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad gerokai sunkiau bus sutelkti partijas pritarti giliems socialinių išmokų mažinimams – tiek kairėje, tiek kraštutinėje dešinėje. Tai reiškia, kad pagrindas, ant kurio stovi Jetteno sumanymai, yra labai trapus.
Pats Jettenas siūlo kuklumą kaip atsakymą į gilią politinę poliarizaciją.
Rinkdamasis ministrus, jis teigė ieškojęs „tų, kurie moka klausytis ir neturi pernelyg išpūsto ego“.
Tačiau didžiausia politinio balansavimo tarp skirtingų stovyklų auka gali tapti pats naujasis premjeras.
Pagrindinė rizika – kad kairiųjų pažiūrų rinkėjai, padėję jam laimėti pernykščius rinkimus, nusigręš, pamatę, jog vyriausybės darbotvarkė iš esmės pasislenka į dešinę.
Šiandien Jettenas dar gali švęsti. Tačiau nuo antradienio prasidės politiniai „bado žaidimai“ – kova dėl valdžios ir įtakos kiekvienu įstatymo projektu.
