Pradžioje tokie augalai atrodo nekalti – dailūs, vešlūs, greitai uždengiantys tuščius dirvos plotus. Tačiau praeina keli sezonai ir jie ima veržtis į veją, stelbti kitus augalus bei užimti visą gėlyną, palikdami sodininką bejėgį.
Kalbame apie ekspansinius augalus, kurie sparčiai plečiasi ir gali perimti visą sklypą, jei jiems suteikiama laisvė. Todėl prieš sodinant vien todėl, kad „gražu“, verta pasidomėti jų augimo ypatumais ir galimomis pasekmėmis.
Ekspansinis augalas – tai rūšis, kuri greitai auga ir plinta į šalis, dažnai leisdama požeminius ūglius ar šakniastiebius. Kai kurie jų gausiai pasisėja patys, todėl iš pradžių atrodo kaip puikus žemę dengiantis sprendimas, tačiau vėliau tampa sunkiai suvaldomi.
Didžiausia problema ta, kad net ir išrovus augalą, dirvoje lieka šaknų fragmentų, iš kurių jis netrukus atauga. Tai primena kovą su varpučiu ar usnimi – kuo daugiau bandai naikinti, tuo atkakliau jis grįžta.
Tarp žemų, bet itin greitai plintančių augalų dažnai minima konvalija. Nors pavasarį ji žavi kvapu ir baltais žiedeliais, po žeme formuoja tankų šakniastiebių tinklą ir gali užimti didelę sodo dalį.
Barvinis taip pat sudaro gražų žalią kilimą, tačiau plinta sparčiai ir gali nustelbti kitus augalus. Dumbrė bei šliaužiančiosios karpažolės iš pradžių atrodo dekoratyviai, bet paliktos be kontrolės greitai išsiplečia už numatytų ribų.
Užkietis, dar vadinamas podagryčniu, dėl margų lapų dažnai sodinamas kaip puošmena, tačiau net mažas šaknies gabalėlis gali tapti nauju sąžalynu. Dirvinė žliūgė ar gailė taip pat greitai užima pavėsingus plotus ir išstumia kaimyninius augalus.
Ekspansyvūs gali būti ir aukštesni daugiamečiai augalai. Kraujažolės, rudens astrai, kai kurios karpažolių rūšys ar net klasikinės margaretės linkusios tankėti ir plėstis, jei nėra reguliariai dalijamos ar retinamos.
Yra ir tokių augalų, kurie plinta ne šaknimis, o sėklomis. Rykštenės ar medetkos subrandina gausybę sėklų, kurias išnešioja vėjas, todėl kitą sezoną jos gali pasirodyti visai netikėtose vietose.
Atsargiai reikėtų elgtis ir su mėta, bambuku ar apyniu. Pasodinti atvirame grunte be šaknų barjero, jie gali greitai „pabėgti“ iš numatytos vietos ir išplisti po visą sodą.
Tai nereiškia, kad šių augalų apskritai reikėtų vengti. Tiesiog būtina iš anksto numatyti jų plitimo ribas ir imtis apsaugos priemonių.
Geriausia ekspansinius augalus sodinti su požeminėmis užtvaromis arba į įkastus indus be dugno, kurie riboja šaknų plitimą. Taip pat svarbu reguliariai genėti, dalyti kerus ir laiku šalinti nužydėjusius žiedynus, kad augalai nespėtų subrandinti ir išbarstyti sėklų.
Tinkamai kontroliuojami net ir labai linkę plisti augalai gali tapti sodo puošmena. Svarbiausia – nepasiduoti vien grožiui ir iš anksto įvertinti, ar esate pasirengę skirti laiko jų priežiūrai, kad vėliau netektų kovoti su nepageidaujamu „žaliuoju maru“.
