Paleontologai šiaurės rytų Kinijoje padarė atradimą, kuris išsiskyrė iš pirmo žvilgsnio – aptiktas beveik pilnas dinozauro skeletas su išlikusia oda. Išsami analizė atskleidė, kad šis egzempliorius turėjo savybių, iki šiol neregėtų gamtoje. Tai nebuvo nei žvynai, nei primityvūs plunksnų pirmtakai. Rasta būtybė, pavadinta Haolong dongi, buvo padengta unikaliais, savitos sandaros spygliais.
Šie palaikai siekia maždaug 125 milijonų metų senumą ir buvo rasti Jiksiano (Yixian) formacijoje Liaoningo provincijoje. Apatinės kreidos laikotarpiu šio regiono klimatas buvo pastebimai vėsesnis nei dabar. Išlikęs skeletas yra 2,45 metro ilgio ir priklauso jaunikliui iš iguanodontų grupės.
Jau pats faktas, kad išliko ne tik kaulai, bet ir odos atspaudai, yra didžiulė retenybė. Tai leido atlikti itin detalias mikroskopines analizes. Pavadinimas Haolong reiškia „kolčiuotas slibinas“, ir apibūdinimas itin tikslus. Išvaizda šis dinozauras šiek tiek priminė milžinišką urvinę kiaulę arba ežį XXL masteliu, nors, žinoma, buvo roplys. Jo kūną, ypač kaklo, nugaros ir šonų srityse, dengė gausūs atgal link uodegos nukreipti spygliukai.
Histologiniai ir tomografiniai tyrimai atskleidė, kad kiekvienas spyglys buvo cilindro formos ir tuščiaviduris viduje. Jo sienelę sudarė suragėjęs epidermio sluoksnis, o vidų užpildė porėta „minkštima“. Ypač įdomu tai, kad fosilijoje išliko net keratinocitų – tų pačių ląstelių, kurios žinduolių organizme formuoja plaukus ir nagus – branduoliai.
Spygliukai skyrėsi ilgiu. Dauguma jų siekė 2–3 milimetrus, bet aptikta ir 5–7 milimetrų ilgio struktūrų, o ilgiausi spygliukai viršijo 4 centimetrus. Svarbiausia – jų kilmė ir sandara. Šių darinių struktūra iš esmės skiriasi tiek nuo dinozaurų „proto plunksnų“, tiek nuo šiuolaikinių roplių žvynų sudaromų spyglių. Visi duomenys rodo, kad tai – savarankiška, nepriklausomai išsivysčiusi adaptacija, būdinga šiai gyvūnų grupei.
Gynyba, izoliacija ar kažkas daugiau?
Labiausiai tikėtina, kad spyglių pagrindinė funkcija buvo gynybinė. To meto ekosistemoje gyveno daug plėšrių teropodų, todėl „kolčiuota šarvuotė“ galėjo apsunkinti plėšrūnų ataką.
„Šie gynybiniai mechanizmai nebūtinai suteikė nepramušamą apsaugą nuo teropodų dantų ir nagų, tačiau darė auką sunkiau sugriebiama ir ilgiau žudoma ar ryjama, taip sumažindami tikimybę, kad plėšrūnas sėkmingai apsirūpins maistu“, – pažymi tyrimo autoriai.
Taip pat buvo svarstytos hipotezės apie termoreguliaciją vėsiame klimate ar net mechanorecepciją, tai yra aplinkos jutimą per spyglius. Tačiau remiantis šių struktūrų forma ir išsidėstymu, šie paaiškinimai laikomi mažiau įtikinamais.
Neapibrėžtumo vis dėlto išlieka: mokslininkai kol kas turi tik jauno individo liekanas. Neaišku, ar spygliukai buvo nuolatinė viso gyvenimo ypatybė, ar galėjo nunykti suaugus, panašiai kaip kai kurių žinduolių jauniklių kailis. Atsakymą į tai galėtų duoti tik suaugusio H. dongi egzemplioriaus atradimas.
Naujas, į įprastus dinozaurų „modelius“ netelpantis rūšies pavyzdys rodo, kad dinozaurų, ypač paukščiadubenių, odos ir jos darinių evoliucija buvo gerokai sudėtingesnė ir kūrybiškesnė, nei iki šiol manyta.
