Daugelis turistų, pirmą kartą apsilankiusių Japonijoje, patiria tikrą kultūrinį šoką ne tik gatvėse, bet ir ten, kur to mažiausiai tikėtųsi – tualete.
Japonijoje ši patalpa nėra tik „techninė zona“. Tai svarbi kultūros dalis, kur komfortas yra maksimaliai automatizuotas, o nepriekaištinga švara laikoma savaime suprantamu elgesio standartu. Įdomu tai, kad viename ir tame pačiame mieste greta egzistuoja du visiškai skirtingi pasauliai: tradicinės į grindis įleistos tualeto duobės ir itin modernūs klozetai, aprūpinti technologijomis, kurios kitose šalyse vis dar atrodo lyg iš mokslinės fantastikos filmo.
Technologijos ir komfortas: „Washlet“ fenomenas
Ryškiausia Japonijos tualetų kultūros žvaigždė – vadinamasis „Washlet“. Tai aukštųjų technologijų klozetas arba bidė dangtis su daugybe funkcijų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg sudėtingos, tačiau iš tiesų yra labai praktiškos.
Sėdynės šildymas, reguliuojami plovimo režimai, džiovinimas, įmontuotas dezodorantas ir judesio jutikliai – visa tai sukurta tam, kad žmogui nereikėtų papildomai galvoti apie komfortą. Tiesiog atsisėdi ir viskas „padaroma už tave“.
Moderniausiuose modeliuose galima rasti ir tokių funkcijų kaip išankstinis klozeto paviršiaus sudrėkinimas, kad prie jo niekas nepriliptų, automatiškai išsivalančios purkštukai bei bakterijas naikinančio vandens naudojimas. Tai nėra perdėto prabangumo demonstravimas – veikiau kalba eina apie higieną ir išteklių taupymą: mažiau popieriaus, mažiau nemalonių kvapų ir minimalus tiesioginis kontaktas su paviršiais.
Privatumas ir „jūros ošimas“
Viena labiausiai užsieniečius stebinančių detalių – garso maskavimo funkcija, dažnai vadinama „jūros ošimu“. Japonai į privatumą tualete žiūri labai rimtai. Kad būtų išvengta nejaukių situacijų ir nereikalingų garsų, įrenginiuose įdiegta funkcija, imituojanti tekančio vandens ar gamtos garsus.
Instrukcijose ši funkcija dažniausiai minima greta standartinės įrangos: energijos taupymo režimo ar lėtai nusileidžiančio dangčio. Tokia sistema padeda žmogui jaustis psichologiškai patogiau – jis žino, kad jo buvimas patalpoje išlieka maksimaliai diskretiškas.
Tradicijos, kurios niekur nedingo
Nors technologijos Japonijoje žengia itin sparčiai, tradicinė washiki – į grindis įleista tualeto duobė – niekur nedingo. Ją vis dar galima rasti mokyklose, senesnėse traukinių stotyse ir mažesnėse kavinėse. Tam yra ne tik istorinės, bet ir praktinės priežastys.
Specialistai pabrėžia, kad pritūpimo poza fiziologiškai labiau atitinka žmogaus organizmo poreikius. Be to, tokio tipo tualetus lengviau prižiūrėti vietose, kur didelė žmonių kaita, ir jie sumažina tiesioginį kūno kontaktą su paviršiais. Japonijoje nevyksta „kova“ tarp seno ir naujo – abu variantai atlieka savo funkciją ir laikomi vienodai priimtinais.
Kodėl japonai kartais sėda „atsisukę į sieną“?
Būtent čia ir prieiname prie įpročio, kuris daugelį stebina – sėdėjimo atsisukus į vandens bakelį ar sieną. Šis elgesys susijęs su istoriniu Japonijos tualetų dizainu.
Tradicinėse grindų tualetėse viename gale yra pakyla, tarsi „gaubtas“, kuris saugo nuo taškymosi. Kad sistema tinkamai veiktų, žmogus turi stovėti arba pritūpti veidu į šią pakylą. Būtent šioje vietoje, šiuolaikiniuose klozetuose, dažnai yra įrengiamas vandens bakelis.
Žmonėms, užaugusiems naudojantis būtent tokio tipo tualetais, poza „veidu į sieną“ atrodo natūralesnė ir suteikia didesnį privatumo jausmą. Todėl kai kurie japonai šį įprotį išlaiko ir naudodamiesi moderniais klozetais – jiems tai tiesiog įprasta ir patogu.
Smulkmenos, atskleidžiančios požiūrį
Japonijos požiūris į kasdienį komfortą aiškiai atsiskleidžia smulkmenose: šviesa įsijungia pati, klozeto dangtis pakyla ir nusileidžia automatiškai, o filtravimo sistema panaikina kvapus dar jiems nespėjus pasklisti. Tikslas nėra nustebinti svečią mygtukų gausa – svarbiausia, kad patalpa visada būtų švari, patogi ir nuspėjama, net jei joje praleidžiama vos kelios minutės.
Galiausiai japoniška tualeto erdvė – tai mažas jų kasdienio gyvenimo modelis. Technologijos čia nepakeičia kultūros, o ją papildo ir aptarnauja. Pagarba kitam žmogui išreiškiama ne šūkiais, o tuo, kaip kruopščiai apgalvoti net patys paprasčiausi kasdieniai veiksmai.
