Tūkstančiai įrėžtų žymių paleolito laikų artefaktuose rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės jau prieš maždaug 40 000 metų naudojo struktūruotus simbolius informacijai perteikti, skelbiama naujame detaliame tyrime.
Aurignacinės kultūros žmonių, gyvenusių maždaug prieš 43 000–34 000 metų, paliktos žymės nėra pakankamai sudėtingos, kad griežtai būtų laikomos raštu – jos tiesiogiai neatspindi šnekamosios kalbos.
Tačiau tai, kaip šie ženklai buvo išdėstyti ant įvairių objektų, rodo aiškią, išmatuojamą struktūrą, panašią į ankstyviausias protoklinaraščio sistemas, atsiradusias maždaug prieš 5 300 metų.
Pasak naujo tyrimo autorių – lingvisto Christiano Bentzo iš Saro žemės universiteto (Vokietija) ir archeologės E. Dutkiewicz iš Berlyno valstybinių muziejų – šie ženklai gali būti ankstyviausia rašto užuomazga.
Tai nereiškia, kad šie simboliai žymėjo skaičius ar konkrečias idėjas taip, kaip tai darė protoklinaraštis.
Autorių teigimu, šios žymės įrodo, jog pirmieji medžiotojai ir rinkėjai, atvykę į Europą, jau naudojo ženklų sekas, pasižyminčias panašiu sudėtingumu ir taikomas sąmoningai, sistemiškai ir pagal bendras taisykles – dešimtis tūkstančių metų iki tikrojo rašto atsiradimo.
Viena iš savybių, kuri išskiria žmones, yra gebėjimas kurti bendras simbolines sistemas informacijai kaupti ir perduoti – tai gali būti rašto sistema, brūkšninės žymės ant kaulo ar net standartizuotas emoji rinkinys telefono žinutėse.
Daugelis tokių sistemų istorijos eigoje buvo prarastos. Patys artefaktai galėjo sunykti, o juos kūrusių bendruomenių kultūrinės žinios – išnykti. Tai apsunkina bandymus tiksliai nustatyti, kada ir kaip žmonės pirmą kartą pradėjo naudoti žymes informacijai kaupti už žmogaus sąmonės ribų.
Nors šių konkrečių simbolių reikšmės nebegalime iššifruoti, jų pasikartojimo ir išdėstymo dėsningumai leidžia spręsti apie jų funkciją. Savo statistinę analizę Bentzas ir Dutkiewicz atliko ištyrę 260 nešiojamų Aurignacinės kultūros objektų, rastų urvų komplekse dabartinėje pietų Vokietijoje.
Tai buvo įvairios figūrėlės ir kiti daiktai iš dramblio kaulo, kaulo ir elnių ragų. Daugelį jų puošia taškeliai, linijos, kampiniai ženklai, kryželiai, zigzagai, žvaigždutės ir brūkšniniai tinkleliai.
Apibendrinę visus radinius, tyrėjai suskaičiavo daugiau kaip 3 000 atskirų žymių, jas suskirstė į aiškias kategorijas ir pažymėjo, kokio tipo objekte kiekviena jų aptikta. Šis duomenų rinkinys tapo pagrindu statistinei analizei.
Naudodami algoritmus ir informacijos teorija paremtus modelius, mokslininkai ieškojo, kokiu būdu ženklai išdėstyti. Buvo vertinamas žymių pasikartojimo dažnis, simbolių tipų įvairovė ir entropija – statistinis matas, nusakantis, kiek informacijos gali talpinti seka. Tokie rodikliai dažnai taikomi kalbų ir ankstyvųjų rašto sistemų tyrimams.
Rezultatai rodo, kad šie raižiniai buvo labai toli nuo atsitiktinumo.
Simboliai kartojosi nuosekliose, pakartotinose sekuose, turinčiose aiškią struktūrą. Skirtingi objektų tipai pasižymėjo skirtingu žymėjimo „stiliumi“: pavyzdžiui, figūrėlėse esančių žymų informacijos tankis – struktūruotos įvairovės lygis sekoje – buvo maždaug 15 procentų didesnis nei įrankiuose.
Įrankiuose, savo ruožtu, informacijos tankis buvo apie 10 procentų didesnis nei vamzdeliuose ar fleitoms panašiuose artefaktuose ir maždaug 15 procentų didesnis nei asmeniniuose papuošaluose.
Šie raštai išliko stulbinamai stabilūs maždaug 10 000 metų, o tai rodo, kad žymės atliko nuoseklią, bendrą funkciją, o ne buvo vien dekoratyvūs motyvai. Tyrėjai pabrėžia, kad ši funkcija nebuvo šnekamosios kalbos fiksavimas: dėsningumai neatitinka rašto, kuris, kiek žinoma, atsirado gerokai vėliau – maždaug prieš 5 000 metų.
Tyrimas leidžia manyti, kad Aurignacinės kultūros simboliai buvo savita žmonių tarpusavio komunikacijos forma, nors tiksli jų reikšmė šiandien jau nebepažini. Vis dėlto šie duomenys rodo, kad žmonės struktūruotai kaupė ir perdavinėjo informaciją dešimtis tūkstančių metų iki pirmųjų mums žinomų rašto sistemų atsiradimo.
Autorių teigimu, vis dar sunku – o gal ir neįmanoma – įrodyti, kad Aurignacinės kultūros ženklai atliko tokią pačią skaitinę ar sąvokinę funkciją kaip protoklinaraštis. Be to, yra esminis skirtumas: protoklinaraštis per maždaug 1 000 metų išsivystė į visavertę rašto sistemą, žyminčią šumerų kalbą.
Tuo tarpu Švabijos Aurignacinės kultūros ženklų sekos daugiau kaip 10 000 metų išliko stabilios pagal informacijos tankį, o vėliau tiesiog išnyko.
