Dolina Čikama, esanti šiaurės Peru pakrantėje, tikrai nėra eilinė vieta archeologams. Atliekant tyrimus čia atskleista sudėtinga sistema, padedanti geriau suprasti vienos prieškolumbinės civilizacijos paslaptis.
Naujausių tyrimų autoriai neabejoja: šiame regione riba tarp dvasinio ir praktinio gyvenimo buvo gerokai labiau išblukusi, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors ši teritorija mokslininkams buvo žinoma jau XX a. 8–9 dešimtmečiais, tik žemėlapiai, sudaryti iš oro ir dronais atlikta žvalgyba leido išsamiai užfiksuoti visus radinius.
Akmenų linija, jungianti dievų pasaulį su laukais
Vienas įspūdingiausių atradimų – monumentinis geoglifas. Tai iš akmenų sudėliota tiesi linija, besidriekianti per kraštovaizdį bent dviejų kilometrų ilgiu. Iš pirmo žvilgsnio ji gali priminti garsiuosius Naskos piešinius – turbūt žinomiausias ir paslaptingiausias tokio tipo struktūras Peru. Tačiau naujai aptikto geoglifo paskirtis, atrodo, buvo kitokia.
Archeologai mano, kad tai buvo ritualinis takas, tiesia linija jungęs įtvirtintą gyvenvietę ant Serro Leskano kalvos su plačiomis dirbamomis žemėmis slėnyje, toliau vesdamas link kitos kalvos – Serro Tres Kruses. Tokia interpretacija leidžia geoglifą vertinti ne tik kaip topografinį ženklą, bet ir kaip sakralų ryšį tarp skirtingų, žmonėms ir dievams svarbių kraštovaizdžio taškų.
Abu minėti kalnagūbriai, sujungti akmenų linija, greičiausiai buvo suvokiami kaip apus – šventos kalvos, andų pasaulėvaizdyje laikytos globojančių dvasių buveinėmis. Fizinis sakralinių vietų ir žemdirbystės plotų sujungimas aiškiai rodo, kad žemės dirbimas čimuų (Chimú) civilizacijai buvo ne vien ekonominė veikla. Tai buvo platesnės, dvasinės tvarkos dalis, kurioje žmogaus darbas ir religiniai apeigų ritualai glaudžiai persipynė ir vienas kitą papildė.
Didžiuliai dirbami laukai, pranokę lūkesčius
Žemdirbystės mastas šiame regione nustebino net patyrusius tyrėjus. Pampas de Leskano vadinamame sektoriuje identifikuota apie 100 hektarų tiksliai suformuotų laukų – gerokai daugiau, nei manyta anksčiau, remiantis kitų panašių vietovių duomenimis toje pačioje dolinoje.
Laukų vagos buvo įvairių formų – nuo vingiuotų, primenančių gyvatę, iki grėblio dantų pavidalo. Jos buvo drėkinamos smulkesnių kanalų tinklu, atsišakojančiu nuo pagrindinės drėkinimo sistemos, vadinamos Didžiuoju kalnų kanalu. Teritorijoje iki šiol randama akmeninių darbo įrankių, pavyzdžiui, kauptukų, liudijančių intensyvią ir ilgalaikę veiklą.
Siekiant nustatyti, kokie augalai čia auginti, tiriami iš dirvožemio paimti žiedadulkių ir fitolitų (silikatinių mikrodalelių augalų audiniuose) mėginiai. Dabartiniai duomenys rodo, kad tai buvo pagrindiniai vietos mitybos augalai: kukurūzai, moliūgai ir pupos. Taigi aplink šią vietą formavosi ne tik ūkinė, bet ir socialinė erdvė, palaikanti didelę bendruomenę.
Centrinę viso žemdirbiško-ritualinio komplekso dalį sudarė didinga šventykla. Jos pagrindą sudarė stačiakampė akmeninė platforma, maždaug 40 x 50 metrų dydžio ir iki 3 metrų aukščio, orientuota į šiaurę – taip, kaip buvo įprasta čimuų architektūrai. Priešais platformą driekėsi didžiulė, beveik 8000 kvadratinių metrų ploto aikštė, galėjusi sutalpinti gausias minias.
Visa tai sudaro nuoseklų vaizdą visuomenės, kurioje valdžia, ūkis ir religija buvo neatskiriami. Akmenų geoglifas tokiame kontekste buvo ne vien takas ar orientyras kraštovaizdyje – jis buvo ir regimas elitų valdžios simbolis. Tie, kurie kontroliavo vandens paskirstymą, dirbamos žemės plotus ir prieigą prie šventyklų, kartu valdė ir žemiškąją, ir sakralinę tvarką.
Negailestingas lenktyniavimas su laiku
Vis dėlto šio įspūdingo atradimo džiaugsmą temdo reali grėsmė. Šiuolaikinė infrastruktūra – aukštos įtampos elektros linijų stulpai, aptarnavimo keliai, privačios paukštynų fermos – sparčiai artėja prie archeologinio komplekso ir jį užgožia. Dalis struktūrų jau pažeista arba iš dalies sunaikinta.
Archeologai dirba vadinamosios gelbėjamosios archeologijos režimu, stengdamiesi kuo greičiau ir kuo tiksliau užfiksuoti viską, kas dar likę. Šie tyrimai atskleidžia čimuų visuomenę kaip kūrusią ne tik monumentalias šventyklas ir tvirtoves, bet ir darnų, prasmių kupiną kraštovaizdžio valdymo modelį, kuriame ūkiniai sprendimai derėjo su religiniu pasaulėvaizdžiu.
Lieka atviras klausimas, ar pavyks apsaugoti šiuos unikalius praeities liudijimus nuo šiuolaikinės plėtros spaudimo, ar ir šis prieškolumbinės civilizacijos pėdsakas bus galutinai ištrintas iš Peru žemėlapio.
