Mechaninės namų pagalbininkės vizija, kuri plauna indus, kloja lovą ir prižiūri senyvo amžiaus žmones, jau traukiasi iš televizoriaus ekranų ir persikelia į tikrovę. Nors socialinius tinklus užplūdo šokančių robotų ar gatves patruliuojančių mašinų vaizdo įrašai, už šių vaizdų slypi šalta, ilgalaikė geopolitinė strategija. Sparčiai senstančia visuomene ir darbo rinkos spragomis besigrumianti Kinija viską stato ant vienos kortos – įkūnytos dirbtinio intelekto formos.
Kalbama jau nebe apie skaitmeninį asistentą telefone, o apie mąstantį procesorių, sujungtą su lanksčiu, besimokančiu kūnu, kuris turėtų tapti „realios ekonomikos“ pamatu. Pekinas nenori vien vytis Vakarų, bet, remdamasis savo gamybine galia, planuoja užtvindyti pasaulį robotais su užrašu „Made in China“.
Kinijos ir Vakarų skirtis: mastas ir valstybės vaidmuo
Jungtinėse Valstijose humanoidų kūrimo našta daugiausia gula ant milijardierių ir privačių startuolių pečių. Ten pirmu smuiku groja „Tesla“ su savo „Optimus“ modeliu ar „Boston Dynamics“. Tuo metu Kinijoje procesą iš viršaus skatina Kinijos Komunistų Partija. Pekinas įkūnytą dirbtinį intelektą laiko vienu iš svarbiausių artėjančio penkmečio prioritetų, ką aiškiai rodo paskirstytos investicijos – vien sostinėje jos siekia apie 14,3 mlrd. JAV dolerių, o Šanchajus prisideda savo šimtais milijonų, kad paskatintų vietos inžinierių kūrybiškumą.
Vargu ar kas ginčytųsi, kad Kinija turi tai, ko dabar pavydi daugelis Vakarų valstybių: milžinišką gamybinę bazę ir gana stabilias tiekimo grandines. Tai leidžia žaibiškai didinti gamybos apimtis, vos tik technologija pasiekia pakankamą brandą. Kol Elonas Muskas žada iki 2030 m. kasmet pagaminti milijoną „Optimus“ vienetų, kurių kaina siektų apie 20 tūkst. JAV dolerių už vienetą, Kinijos rinkos lyderiai, tokie kaip „UBTech“ ar „Unitree“, jau dabar pateikia tūkstančius robotų.
Mastai tokie dideli, kad kinų valdžia pradeda viešai įspėti apie galimą „robotų burbulą“. Šiuo metu Kinijoje veikia daugiau nei 150 humanoidų gamintojų, dažnai kuriančių labai panašius sprendimus tiems patiems rinkos segmentams.
Vis dėlto įkūnyta dirbtinio intelekto forma – tai ne vien roboto korpusas. Tai tokios sistemos, kurios, skirtingai nei stacionarūs algoritmai, sugeba interpretuoti fizinę aplinką, mokosi iš klaidų ir prisitaiko prie naujų užduočių be specifinio programavimo. Lūžiu tapo 2025 m. sausį pristatytas modelis „DeepSeek R1“, parodęs, kad kinų kuriamas dirbtinis intelektas jau pakankamai subrendęs, kad išeitų iš skaitmeninio pasaulio ir pradėtų dirbti fizinį darbą gamyklose bei namuose.
Saugumas šešėlyje: algoritmai, šnipinėjimas ir įsilaužimai
Įspūdingas technologinis progresas, kaip įprasta, iškelia vis garsiau aptarinėjamus saugumo klausimus – juos nuolat akcentuoja, pavyzdžiui, ekspertai iš „RAND Corporation“ ar „Carnegie Endowment“. Autonominis humanoidas – tai ne tik pagalbininkas, bet ir potenciali vidinė grėsmė milžiniu mastu. Mašina, galinti analizuoti aplinką, girdėti pokalbius ir kurti patalpų žemėlapius, tampa idealiu šnipinėjimo bei sekimo įrankiu.
Realus pavojus slypi tame, kad kinų gamintojų robotų renkami duomenys gali būti priverstinai prieinami vietos valdžiai. Tai ypač jautru, kai tokios mašinos dirbtų biuruose, valstybės institucijose ar privačiuose namuose užsienyje.
Kitas rimtas iššūkis – kibernetiniai išpuoliai. Įsilaužimas į autonominį automobilį jau dabar yra pavojingas, tačiau perimti kontrolę iš roboto, turinčio rankas ir fizinę jėgą, – tai visai kitas grėsmės lygis. Ekspertai perspėja, kad teoriškai būtų įmanoma užvaldyti ištisas robotų flotiles ir panaudoti jas infrastruktūros sabotažui ar net „robotų sukilimui“, kurį iš išorės valdytų priešiškos jėgos.
Jau dabar kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Australija, įspėja savo pareigūnus dėl kiniškų automobilių naudojimo, motyvuodamos galimo pasiklausymo rizika. Jei tokios abejonės taikomos transporto priemonėms, tai humanoidiniai robotai, kurie turėtų veikti intymiausiose mūsų gyvenimo sferose, kelia dar didesnį susirūpinimą.
Kas sutrukdys buities pagalbininkui, mūsų nesant namuose, peržiūrėti ant stalo gulinčius dokumentus, nuskenuoti juos ar rinkti duomenis iš kompiuterio? Tai skamba kraštutinai, tačiau tokias galimybes būtina svarstyti, patinka mums tai ar ne.
Socialinė ir ekonominė motyvacija: senėjanti visuomenė
Kinijos statistika ir demografinės tendencijos aiškiai parodo, kodėl Pekinas taip agresyviai investuoja į įkūnytą dirbtinį intelektą. Prognozuojama, kad iki 2040 m. Kinijoje gyvens daugiau nei 400 mln. vyresnių nei 60 metų žmonių. Mažėjant darbo jėgai ir augant būtinybei pasirūpinti tokia gausia senjorų grupe, humanoidiniai robotai iš prabangos po truputį virsta ekonominiu būtinybės klausimu.
Pekinas juose mato galimybę išlaikyti ekonomikos augimą neatsiveriant masiniam imigrantų srautui – pastarasis galėtų sukelti socialinę įtampą ir kelti iššūkių režimo stabilumui. Robotai čia suvokiami kaip buferis tarp senstančios visuomenės ir ambicingų ekonominių tikslų.
Šiuo metu Kinija, regis, lenkia Vakarus kovoje dėl įkūnyto dirbtinio intelekto – ji suderina politinę valią su milžiniškomis gamybinėmis galimybėmis. Kol Vakarų šalys diskutuoja apie etiką ir reguliavimą, Pekinas kuria armiją mechaninių darbuotojų, pasirengusių įsiskverbti į kiekvieną gyvenimo sritį – nuo pacientų priežiūros iki surinkimo linijų gamyklose.
Lieka klausimas, kokią kainą už tai teks sumokėti. Spręsdama ateities problemas, Kinija, regis, nenoriai pripažįsta dabartines. Įdiegdama robotus į gamyklas ir paslaugų sektorių, ji atima darbo vietas iš savo piliečių – juk robotais užpildomos ne tik jau tuščios pozicijos. Ką tokiu atveju daryti vadinamajai „pigiai darbo jėgai“?
Technologinė pažanga jau dabar palieka savo aukas, tačiau panašu, kad tai tik pradžia. Įkūnyta dirbtinio intelekto era žada ne tik patogumą ir efektyvumą, bet ir gilius socialinius bei politinius pokyčius, kuriems pasaulis dar tik pradeda ruoštis.
