Pastaraisiais metais Europos Sąjunga susiduria su vis sudėtingesnėmis hibridinio spaudimo formomis. Viena naujausių tendencijų – mėginimai išnaudoti migracijos krizes politiniams tikslams, pasitelkiant vis rafinuotesnius ir sunkiau aptinkamus metodus. Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje fiksuojami požeminiai tuneliai atskleidžia, kaip toli gali nueiti režimai, siekiant daryti spaudimą ES šalims.
Lenkijos pareigūnų duomenimis, Rusija ir Baltarusija, vykdydamos hibridinę kampaniją prieš Vakarus, ieško naujų būdų nelegaliai nukreipti migrantų srautus į Europos Sąjungą. Teigiama, kad dalis neteisėtų sienos kirtimų per Lenkijos ir Baltarusijos pasienį buvo vykdoma per specialiai įrengtus požeminius tunelius.
Varšuva mano, kad Minskas, esantis stiprioje Kremliaus įtakoje, pasitelkė specialistus iš Viduriniųjų Rytų šių požeminių maršrutų projektavimui ir įrengimui. Tai vertinama kaip dar vienas spaudimo ES šalims etapas, pasitelkiant migracijos krizę kaip politinio ir informacinio poveikio priemonę.
Lenkijos pasienio tarnyba pranešė, kad per 2025 metus pasienyje su Baltarusija aptiko mažiausiai keturis tunelius. Pareigūnų teigimu, modernios stebėjimo sistemos – termovizoriai, elektroniniai jutikliai ir kita technika – leido operatyviai reaguoti net į požeminius bandymus neteisėtai kirsti sieną.
Vienas didžiausių iki šiol rastų tunelių aptiktas netoli Narievkos kaimo rytų Lenkijoje. Valdžios institucijų duomenimis, per šį tunelį buvo perkelta apie 180 migrantų, daugiausia iš Afganistano ir Pakistano. Dauguma jų buvo sulaikyti jau Lenkijos teritorijoje.
Lenkijos tarnybų teigimu, požeminio tako aukštis siekė maždaug 1,5 metro, o įėjimas iš Baltarusijos pusės buvo paslėptas miško vietovėje. Tunelis tęsėsi apie 50 metrų Baltarusijos kryptimi ir dar apie 10 metrų į Lenkijos pusę. Konstrukcijoje naudotas betonas ir kiti sutvirtinimai, kas rodo profesionalų įsikišimą ir gerai suplanuotą inžinerinį darbą.
Saugumo ekspertai pažymi, kad panašūs inžineriniai sprendimai anksčiau buvo plačiai naudojami konfliktų zonose Viduriniuose Rytuose. Vis dėlto, pasak analitikų, kol kas nėra vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų identifikuoti konkrečias organizacijas ar grupuotes, tiesiogiai prisidėjusias prie tunelių statybos. Lenkijos pareigūnai pabrėžia, kad pirmiausia atsakomybė tenka Baltarusijos režimui, kuris sąmoningai toleruoja ir remia tokią veiklą.
Varšuvoje pabrėžiama, kad požeminių maršrutų atsiradimas yra netiesioginis įrodymas, jog pasienio apsauga tampa vis efektyvesnė. Kai tradiciniai neteisėto sienos kirtimo būdai yra blokuojami, kontrabandininkai ir migracijos srautų organizatoriai priversti ieškoti naujų, sudėtingesnių priemonių apeiti fizinius barjerus ir stebėjimo sistemas.
Lenkija pasienyje su Baltarusija jau yra pastačiusi daugiau kaip 200 kilometrų inžinerinių statinių ir įdiegusi plataus masto vaizdo stebėjimo bei jutiklių sistemą. Šios priemonės turėjo sumažinti neteisėtų kirtimų skaičių, tačiau kartu paskatino organizatorius ieškoti požeminių ir kitų netradicinių sprendimų.
Kas vyko prieš tai?
Migracijos krizė Europos Sąjungos rytiniame pasienyje tęsiasi nuo 2021 metų. ES valstybės kaltina Minską kryptingu migrantų srautų nukreipimu į Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos sienas, siekiant destabilizuoti regioną ir daryti politinį spaudimą Briuseliui.
Po to, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, tiek Maskva, tiek Minskas, Vakarų analitikų vertinimu, suaktyvino įvairius hibridinio poveikio instrumentus. Tarp jų – kibernetinės atakos, diversijos, padegimai, dezinformacijos ir propagandos kampanijos, taip pat mėginimai sukelti socialinę įtampą NATO šalyse pasitelkiant migracijos ir saugumo temas.
Be to, fiksuojamos ir bandymų naudoti oro balionus su kontrabandiniais krovinių siuntiniais atvejai. Tokie incidentai iš pradžių daugiausia buvo registruojami Lietuvoje, tačiau vėliau ėmė dažnėti ir Lenkijos teritorijoje. Analitikų teigimu, taip siekiama tikrinti oro gynybos ir stebėjimo sistemas, sukelti papildomą krūvį tarnyboms ir chaosą oro erdvėje.
Lenkijos valdžios atstovai tvirtina, kad pasienio tarnybos yra pajėgios operatyviai aptikti ir sunaikinti požeminius maršrutus, tačiau kartu pripažįstama, kad tai – ilgalaikis iššūkis. Europos Sąjungoje vis plačiau sutariama, jog uždarius vieną neteisėtos migracijos kanalą, greitai atsiranda naujų, todėl kova su tokiomis grėsmėmis reikalauja nuolatinio prisitaikymo, technologinių investicijų ir glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo.
Šiame kontekste papildomą nerimą kelia ir Rusijos bei Baltarusijos karinių pratybų planai. Ukrainos ir Vakarų šalių akyse tokios pratybos jau ne kartą buvo panaudotos kaip priedanga karinėms pajėgoms telkti ir atlikti staigiems puolamiesiems veiksmams. Ekspertai įspėja, kad hibridinės spaudimo priemonės – nuo tunelių ir migracijos krizių iki karinių manevrų prie sienų – gali būti tarpusavyje derinamos, siekiant maksimalaus politinio ir saugumo destabilizavimo poveikio regione.
