Naujas mokslininkų tyrimas iš esmės keičia iki šiol vyravusį požiūrį į Mėnulio praeitį. Analizavę „Apollo“ misijų parvežtas uolienas, jie priėjo prie išvados, kad mūsų palydovas kadaise neturėjo ilgalaikio, stipraus magnetinio lauko, kaip manyta anksčiau – jo galingi magnetiniai „pliūpsniai“ buvo trumpalaikiai ir reti.
Nauja „Apollo“ programos metu į Žemę pargabentų mėnulio uolienų analizė suabejojo daugelį metų gyvavusia hipoteze, jog praeityje Mėnulis turėjo galingą ir ilgalaikį magnetinį lauką. Tyrimas rodo, kad Žemės palydovo magnetinis laukas buvo daugiausia silpnas, o stiprūs magnetiniai suaktyvėjimai – tik trumpalaikiai.
Darbas, publikuotas vasario 26 dieną žurnale „Nature Geoscience“, apima uolienų, kurių amžius siekia 3,5–4 mlrd. metų, analizę. Mokslininkai padarė išvadą, kad intensyvus magnetinis laukas susidarydavo tik labai trumpiems laikotarpiams – ne ilgiau nei maždaug 5000 metų, o galbūt net tik keliems dešimtmečiams. Pasak pagrindinės tyrimo autorės, Oksfordo universiteto mokslininkės Claire Nichols, šiuos staigius sustiprėjimus galėjo sukelti titano gausių uolienų lydimasis ties Mėnulio branduolio ir mantijos riba.
Diskusijos dėl senovinio Mėnulio magnetinio lauko stiprumo vyksta jau kelis dešimtmečius. Pagrindinė problema – labai ribota parvežtų mėnulio uolienų kilmės vietų geografija. Šešios „Apollo“ misijos, vykdytos 1969–1972 metais, leidosi netoli Mėnulio pusiaujo, daugiausia senovinių lavos srautų lygumose – vadinamuosiuose „jūrose“. Būtent šiose srityse gausu bazaltų, kuriuose yra daugiau titano.
Naujas tyrimas parodė, kad uolienos, kuriose titano kiekis viršija 6 %, pasižymi stipresnėmis magnetinėmis savybėmis, o mažiau titano turinčios uolienos rodo tik silpną magnetizmą. Tai rodo ryšį tarp titano gausių uolienų ir laikino magnetinio lauko sustiprėjimo. Tuo pačiu patvirtinama, kad palyginti mažas Mėnulio branduolys – tik apie vieną septintą viso Mėnulio spindulio – vargiai galėjo palaikyti stiprų magnetinį lauką labai ilgą laiką.
NASA duomenimis, „Apollo“ archyvuose saugoma apie 382 kilogramus Mėnulio uolienų. Iš viso Žemėje šiuo metu yra maždaug 650 kilogramų mėnulio medžiagos. Tačiau tai, kad didelė dalis šių mėginių surinkta iš titano gausių „jūrų“, galėjo sudaryti klaidingą įspūdį, jog kadaise Mėnulį ilgą laiką gaubė stiprus magnetinis laukas.
Mokslininkai tikisi, kad būsimos programos „Artemis“ misijos padės užpildyti šias spragas. Planuojama, kad erdvėlaiviai ir astronautai leisis skirtinguose Mėnulio regionuose, todėl bus galima surinkti daug įvairesnių uolienų mėginių. Tai leistų atkurti išsamesnę visos 4,5 mlrd. metų Mėnulio raidos istoriją ir patikslinti mūsų supratimą apie jo vidinę sandarą bei magnetinį lauką.
Primename, kad NASA rentgeninė kosminė observatorija pirmą kartą užfiksavo aiškų rentgeninį astenosferos – dujų ir dalelių apvalkalo – vaizdą aplink jauną, į Saulę panašią žvaigždę. Šie stebėjimai padeda geriau suprasti, kokia galėjo būti mūsų Saulės sistema ankstyvuoju savo egzistavimo etapu.
