Tiranozauras Reksas dažnai vaizduojamas kaip lėtas, sunkiai judantis milžinas, griaudėdamas mindantis visa, kas pasitaiko kelyje. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad šis garsiausias kreidos periodo plėšrūnas buvo gerokai vikresnis ir judėjo daug grakščiau, nei esame įpratę matyti filmuose ar muziejų ekspozicijose.
Mokslininkų komanda ištyrė keturių gerai išsilaikiusių tiranozaurų kojų ir pėdų kaulus. Remdamiesi šiais radiniais, jie sukūrė kelis galimus plėšrūno žingsnio modelius: judėjimą pilna pėda, žengimą ant pėdos vidurio bei ėjimą tarsi „ant pirštų“.
Analizuodami išlikusius suakmenėjusius pėdsakus, tyrėjai pastebėjo, kad giliausios žymės visuomet buvo ties pirštais. Tai leido daryti išvadą, kad pagrindinė apkrova tenka būtent pėdos priekinei daliai, o ne kulnui.
Palyginę šiuos modelius su žmonių ir stručių judėjimo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad ėjimas „ant pirštų“ tiranozaurui buvo ekonomiškiausias ir efektyviausias. Toks judėjimo būdas leido žengti daugiau žingsnių per trumpesnį laiką ir padidinti maksimalią greitėjimo ribą maždaug 20 procentų. Jei tiranozauras būtų žengęs visa pėda, jis būtų buvęs gerokai lėtesnis.
Dešimties tonų „paukštis“
Apskaičiuota, kad judėdamas ant pirštų tiranozauras Reksas galėjo pasiekti nuo 5 iki 11 metrų per sekundę greitį. Kitaip tariant, šis maždaug 10 tonų sveriantis milžinas judėjo labiau primindamas šiuolaikines stambias sausumos paukščių rūšis, o ne gremėzdišką driežą.
Mokslininkų teigimu, tai – pirmasis toks išsamus kiekybinis biomechaninis tyrimas, įvertinęs, kaip pėdos atramos tipas veikė tiranozauro eiseną. Analizė parodė, kad T. rex pėda funkcionavo panašiai kaip paukščio koja.
Toks judėjimo būdas padėjo plėšrūnui susidoroti ir su milžinišku savo kūno svoriu. Skirtingai nei žmonės, kurie bėga gana ištiesintomis kojomis, darydami „spyruokliuojančius“ žingsnius, tiranozauras judėjo šiek tiek pritūpęs ir žengė daugybę greitų, trumpesnių žingsnių. Eisenos „ant pirštų“ mechanika leido jo kojoms veikti kaip amortizatoriams – tai padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir sumažinti smūgines apkrovas, ypač einant nelygiu paviršiumi.
Tokie rezultatai reiškia, kad kino kūrėjams ir muziejų kuratoriams teks gerokai pakoreguoti tiranozauro atvaizdus – nuo sunkiai slenkančio milžino prie vikraus, gerai subalansuoto plėšrūno, judančio labiau „paukščio žingsniu“.
Mokslininkai primena ir platesnį evoliucinį kontekstą: jei dinozaurai nebūtų išnykę, žinduolių evoliucija greičiausiai būtų buvusi smarkiai apribota. Tai, savo ruožtu, galėjo visiškai užkirsti kelią žmogaus kaip rūšies atsiradimui. Dinozaurų žlugimas atvėrė nišas, kurias užpildė žinduoliai – tarp jų ir mūsų protėviai.
