Įpratome prie klasikos: rudenį ar pavasarį česnako galvutę išardome skiltelėmis, skilteles pasodiname į žemę ir laukiame derliaus. Tačiau laikui bėgant česnakai smulkėja, dažniau serga ir vos išsilaiko iki žiemos vidurio. Tai gamtos signalas, kad jūsų česnakas „pavargo“ ir sukaupė daug ligų. Norint sugrąžinti jam buvusią jėgą ir vėl užsiauginti kumščio dydžio galvutes, verta prisiminti orielius – sėklas, kurios subręsta žiedynstiebiuose.
Ligos, kurios metai iš metų kaupiasi česnako skiltelėse, per žiedynstiebio sėklas neperduodamos. Taip gaunate visiškai švarų, sveiką sodinamąją medžiagą. Be to, jūs nebeužkasate į žemę dalies derliaus, kurį galėtumėte suvalgyti. Iš vieno žiedynstiebio galima gauti nuo 50 iki 100 naujų augalų. Iš sėklų išaugintas česnakas pasižymi ypatinga gyvybine jėga – geriau peržiemoja ir jau antraisiais metais subrandina gerokai didesnes galvutes.
Smulkias orielių sėkleles galima sėti tiesiai į dirvą – rudenį, kaip ir įprastą žieminį česnaką. Kitą vasarą iš žemės trauksite ne pilnavertę galvutę, o idealiai apvalią, tvirtą vienaskiltę svogūnėlę – vienaskiltį česnaką. Ji atrodo tarsi didelis perlas ir yra puiki, elitinė sodinamoji medžiaga. Rudenį šį vienaskiltį česnaką vėl pasodinate į lysvę, o dar po metų jis „sprogsta“ augimu ir suformuoja didelę, sveiką, sultingą galvutę, kuri lengvai išsilaikys iki kitos vasaros.
Orieliai yra maži, todėl juos galima sėti eilutėmis kaip morkas, 3–4 cm gylyje. Atstumai tarp sėklelių turėtų būti apie 2–3 cm. Būtinai pažymėkite vietą, kur pasėjote orielius, nes pavasarį jie sudygsta plonomis, žole primenančiomis gyslelėmis ir juos labai lengva netyčia išravėti kartu su piktžolėmis.
