Net ir kupini energijos 90 metų sulaukę žmonės pripažįsta – jie vis dar graužiasi dėl klaidų, kurias padarė išėję į pensiją.
Diplomuotas psichologas Lelanas Braunas atliko nedidelę socialinę apklausą tarp vyresnio amžiaus žmonių (90 metų ir vyresnių), siekdamas išsiaiškinti, kokių klaidų jie padarė jau po išėjimo į pensiją. Iš viso Braunas apklausė 20 žmonių, o dauguma atsakymų buvo labai panašūs. Apklausos rezultatus psichologas publikavo žurnalo „Veg Out“ puslapiuose.
„Tai buvo dažniausias skundas“, – sakė Braunas. Beveik visi apklaustieji pripažino, kad leidosi į savanorišką neveiklumą, dėl kurio greitai susilpnėjo bendras organizmo gyvybingumas.
„Maniau, kad septyniasdešimt – tai jau senatvė. Todėl ir elgiausi kaip senas žmogus. Nustojau vaikščioti rytais, nustojau plaukioti. Sulaukęs aštuoniasdešimties mano kūnas jau buvo pamiršęs, kaip taisyklingai judėti“, – pasakojo vienas iš apklaustųjų.
„Staiga atsirado labai daug laisvo laiko. Tačiau užuot gilinęsis į tai, kas suteikia mano gyvenimui prasmę, aš tiesiog žiūrėjau televizorių ir jaudinausi dėl dalykų, kurių negalėjau kontroliuoti“, – prisiminė pensininkas, anksčiau dirbęs mokytoju.
Daugelis vyresnio amžiaus žmonių pripažįsta, kad iš tikrųjų turi daugiau pinigų, nei pajėgia išleisti. Brauno apklaustieji pasakojo, kad iš įpročio ir toliau labai taupiai leido pinigus, krovė santaupas ateičiai, nors jau seniai buvo išėję į pensiją. Kai kurie dabar gailisi atsisakę kelionių ar vakarienių restoranuose tuo metu, kai sveikata dar leido tai daryti.
„Aš kaupiau kiekvieną centą būdamas aštuoniasdešimties ir devyniasdešimties. Bet dabar nebegaliu keliauti, negaliu valgyti to, ko noriu, vos pajėgiu išeiti iš šio kambario. Kam aš dabar taupiau?“ – atviravo vienas vyras.
Devyniasdešimtmečiai skundžiasi, kad yra pamiršę daugybę savo gyvenimo detalių. Tačiau jie pripažįsta, kad dar maždaug prieš dvidešimt metų viską gerai prisiminė, bet šių istorijų nepapasakojo vaikams ir anūkams. Tai – prarasta patirtis, kuria vertėjo pasidalyti.
„Mano anūkai nežino, kas aš iš tikrųjų esu. Jie pažįsta mane kaip močiutę, bet nežino apie mano nuotykius, sunkumus, apie tai, kaip susipažinau su jų seneliu, kokia buvo mano gyvenimo pradžia, kol jie dar nebuvo gimę“, – pasakojo viena moteris, braukdama ašaras.
Pasak Brauno, tai viena iš didžiausių emocinių naštų, slėgiančių 90 metų ir vyresnius žmones. Apklausos dalyviai prisiminė brolius ir seseris, vaikus bei senus draugus, su kuriais prieš daugelį metų susipyko ir taip niekada nesusitaikė.
„Aš dvidešimt metų nekalbėjau su broliu. Net nebeprisimenu, dėl ko susipykome“, – prisipažino viena moteris.
Šių devyniasdešimtmečių patirtys primena, kad išėjus į pensiją svarbu neužsidaryti namuose, nepamiršti judėti, mokytis naujų dalykų, leisti sau džiaugtis sukauptomis lėšomis, dalytis savo gyvenimo istorijomis ir stengtis atleisti senas nuoskaudas.
