Naujausi biomolekuliniai tyrimai patvirtino, kad sena vietinė Airijos ožkų veislė – senoji airiškoji ožka – nėra vien folkloro dalis. Tai tiesioginė, gyva jungtis su priešistorine salos praeitimi.
Tyrimas atskleidė, kad ši kritiškai nykstanti veislė turi nenutrūkstamą genetinę liniją su ožkomis, gyvenusiomis Airijoje vėlyvajame bronzos amžiuje, prieš daugiau kaip 3 000 metų.
Dublino universiteto koledžo („University College Dublin“, „UCD“) ir „Queen’s University Belfast“ mokslininkai, naudodami pažangų genomų sekoskaitos ir baltymų analizės derinį, užpildė svarbią spragą Airijos žemės ūkio istorijoje.
Tirdami senovinius gyvūnų palaikus, jie suteikė tvirtą mokslinį pagrindą pastangoms išsaugoti kelias likusias laukines šios veislės bandas.
Archeologinės spragos užpildymas
Ožkų palaikų atpažinimas archeologinėje medžiagoje ilgą laiką kėlė iššūkių tyrėjams. Profesorė Eileen Murphy iš „Queen’s University Belfast“ paaiškina, kad ožkų kaulai dažnai būna nepastebėti, nes juos sunku atskirti nuo avių kaulų.
Šiai problemai spręsti komanda pasitelkė baltymų „pirštų atspaudų“ metodą – vadinamąją ZooMS technologiją, kuri rūšį nustato pagal mikroskopinius kolageno pėdsakus. Taip buvo įrodyta, kad Haughey’s Fort – vėlyvojo bronzos amžiaus piliakalnyje Armos grafystėje, datuojamame 1100–900 m. pr. Kr. – rasti gyvūnų palaikai priklausė ožkoms. Šie radiniai dabar pripažįstami seniausiais patvirtintais ožkų palaikais Airijoje.
„Genetikos, proteomikos ir archeologijos mokslų derinys leido mums pažvelgti į mūsų gyvulius taip, kaip jie atrodė prieš šimtus ir tūkstančius metų“, – teigė vienas iš tyrimo vadovų, docentas Kevin Daly iš „UCD“ Žemės ūkio ir maisto mokslo mokyklos.
Išskirtinis genetinis tęstinumas
Tyrime buvo palyginta bronzos amžiaus ožkų senovinė DNR ir viduramžių laikotarpio radiniai iš Carrickfergus miestelio Antrimo grafystėje su šimtais šiuolaikinių ožkų genomų visame pasaulyje. Rezultatai parodė, kad senovinių ožkų genetinis artimumas buvo didžiausias būtent senojoje airiškojoje ožkoje.
Šie duomenys rodo 3 000 metų nenutrūkstamą ožkų populiacijos tęstinumą Airijos saloje. Nors viduramžių laikotarpio ožkos pasižymėjo labiau įvairiomis genetinėmis savybėmis – tai tikėtina prekybos odomis per uostus, tokius kaip Carrickfergus, pasekmė – pagrindinė linija išliko iki šių dienų.
Istoriniuose šaltiniuose ši veislė vadinta Gabhar Fiáin – laukine ožka. Tai buvo vienintelė vietinė Airijos ožkų veislė iki maždaug 1900 metų. Ji aprūpindavo smulkiuosius ūkininkus itin maistingais pieno produktais bei tvirtomis odomis, ypač per Didįjį badmetį.
Tyrimas rodo, kad storas kašmyro pavilnis ir vadinamoji „daugiakilmė“ kailio spalvų įvairovė padėjo šiai veislei išlikti atšiauriuose, nederlinguose Airijos regionuose.
Šiuolaikiniai pavojai ir išsaugojimas
Nors priešistoriniu laikotarpiu senoji airiškoji ožka pasižymėjo išskirtiniu atsparumu, šiandien ji susiduria su rimtu išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje pavojumi. Tyrime nustatyta ryški šiuolaikinių bandų kraujomaiša – ją lėmė staigus gyvulių skaičiaus sumažėjimas ir per pastarąjį šimtmetį į šalį įvežtos „Swiss“ ir „British“ pieninės ožkų veislės.
„Šis tyrimas – milžiniškas žingsnis į priekį“, – sako „The Old Irish Goat Society“ atstovė Sinead Keane. – „Jis suteikia galingą mokslinį patvirtinimą tam, kuo vietos bendruomenės ir gamtosaugininkai tikėjo jau seniai – kad senoji airiškoji ožka yra gyva mūsų senosios kultūrinės ir gamtinės paveldos dalis.“
Tyrimo rezultatai pabrėžia būtinybę skubiai imtis šios veislės apsaugos. Gamtosaugininkai teigia, kad būdama vienintele vietine ožkų veisle Airijoje, senoji airiškoji ožka saugo unikalią genetinę įvairovę ir „biokultūrinį paveldą“, kurį būtina išlaikyti ateities kartoms.
