Milžiniškos žvaigždės gyvenimo pabaiga – vienas įspūdingiausių ir kartu paslaptingiausių Visatos reiškinių. Mokslininkai ką tik užfiksavo itin retą etapą: gerai žinoma milžiniška žvaigždė staiga pakeitė savo tipą ir, panašu, artėja prie galutinio žlugimo – supernovos sprogimo arba virsmo juodąja skyle.
Astronomai užfiksavo retą reiškinį – viena didžiausių žinomų žvaigždžių pakeitė savo tipą ir, tikėtina, priartėjo prie paskutinio savo evoliucijos etapo. Kalbama apie WOH G64 – milžinę Didžiojo Magelano debesies galaktikoje, kuri artimiausioje ateityje gali sprogti kaip supernova arba subyrėti į juodąją skylę.
WOH G64 (IRAS 04553–6825) yra maždaug už 163 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, palydovinėje Paukščių Tako galaktikoje – Didžiajame Magelano debesyje. Žvaigždės spindulys net 1540 kartų viršija Saulės spindulį, jos masė beveik 30 kartų didesnė už Saulės, o šviesis – apie 282 tūkst. kartų galingesnis. Žvaigždė buvo atrasta dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir ilgą laiką klasifikuota kaip raudonasis supermilžinas, apsuptas tankaus dulkių toro.
Nuo 2014 metų astronomai ėmė fiksuoti laipsniškus šio objekto pokyčius. Nacionalinės Atėnų observatorijos mokslininkų komanda, vadovaujama Gonzalo Muñoz-Sanchez, nustatė, kad žvaigždė pakeitė spalvą, o jos paviršiaus temperatūra padidėjo. Remiantis šiais duomenimis, WOH G64 perėjo į geltono hipermilžino fazę – tai itin retas ir labai trumpas masyvių žvaigždžių gyvenimo etapas.
„Žvaigždžių, kurių pradinė masė siekia 23–30 Saulės masių, likimas po raudonojo supermilžino stadijos iki šiol nėra aiškus. Šiuo atveju WOH G64 buvo ekstremaliausias žinomas raudonasis supermilžinas, kurio masė vertinama maždaug 28 Saulės masėmis“, – aiškino Muñoz-Sanchez. Pasak jo, kol kas neaišku, ar tokios žvaigždės sprogsta kaip supernovos, ar tiesiogiai kolapsuoja į juodąsias skyles, ar dar pereina per geltono hipermilžino fazę prieš galutinį žlugimą.
Mokslininkai pabrėžia, kad tai – pirmasis dokumentuotas atvejis, kai ekstremalus raudonasis supermilžinas per maždaug metus pakeičia temperatūrą ir spalvą neparodydamas katastrofinių procesų požymių. Paprastai spartūs tokio tipo žvaigždžių pokyčiai lydimi galingų masės išmetimų ar didelio nestabilumo, tačiau šįkart transformacija vyko palyginti tolygiai.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad WOH G64 nėra vieniša – ji priklauso dvinarės žvaigždžių sistemos sudėčiai. Tai atveria naujas įmanomas jos evoliucijos raidos versijas: galimas masės apsikeitimas tarp žvaigždžių arba dalinis išorinės žvaigždės apvalkalo pašalinimas dėl gravitacinės sąveikos. Alternatyvi hipotezė – pokyčius galėjo lemti vidiniai procesai pačioje žvaigždėje, pavyzdžiui, ilgas masės išmetimo epizodas.
Geltoni hipermilžinai – itin reti objektai. Šiuo metu patikimai žinomi tik kelios dešimtys tokių žvaigždžių, nes ši fazė trunka labai trumpai pagal kosminius mastelius.
„Astronomiškai žvelgiant, WOH G64 atrodo esanti labai išsivysčiusi sistema ir galima, kad jos branduolys gali kolapsuoti „greitai“. Šiame kontekste „greitai“ reiškia laikotarpį nuo šimto iki kelių tūkstančių metų. Toks įvykis būtų nepaprastas, tačiau labai mažai tikėtina, kad jis nutiks per mūsų gyvenimą“, – teigė Muñoz-Sanchez.
Tuo pat metu kiti observatorijų duomenys atskleidžia ir kitų įspūdingų reiškinių. Pavyzdžiui, Jameso Webbo kosminis teleskopas neseniai užfiksavo sudėtingą tumanės, pramintos „Nuogu kaukolės“ vardu, struktūrą. Joje matyti painus vidinių dujų tinklas, primenantis „smegenis“, kurias gaubia plonesnis vandenilio sluoksnis – savotiškas „kaukolės“ kontūras. Tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip žvaigždės išmeta savo medžiagą ir formuoja naujus kosminius darinius.
