Ši žiema buvo neįprastai snieginga, todėl daugeliui kyla klausimas, ar galima nukastą sniegą nuo takų ir įvažiavimo versti ant vejos. Nors tai atrodo patogu, storas ir ilgai tirpstantis sniego sluoksnis gali rimtai pakenkti žolei.
Ten, kur susidaro suspaustos ir suledėjusios sniego sankaupos, dažnai išsivysto snieginis pelėsis. Tai grybinė liga, kuri pažeidžia nusilpusią ar ilgai po sniegu buvusią žolę.
Snieginį pelėsį dažniausiai sukelia grybas Microdochium nivale. Jis aktyviausias esant apie 0 °C temperatūrai, ypač kai sniegas tirpsta ir vėl prišąla, sudarydamas ledo plutą.
Po tokia pluta žolė ilgai išlieka drėgna ir negauna oro. Tai sudaro idealias sąlygas grybui plisti ir pažeisti veją.
Liga paprastai išryškėja nutirpus sniegui. Ant rusvos ar pageltusios žolės atsiranda baltas, pilkšvas ar šiek tiek rausvas apnašas, primenantis vatą ar voratinklį.
Pašalinus pelėsį grėbliu, lieka išretėjusios, išdžiūvusios dėmės. Tokios vietos atrodo tarsi išdegintos ir reikalauja papildomos priežiūros.
Pirmiausia pažeistas vietas reikia kruopščiai išgrėbti, pašalinant negyvas augalų dalis. Ankstyvą pavasarį rekomenduojama atlikti vertikuliaciją ir aeraciją, kad dirva gautų daugiau oro.
Po to verta pažeistas vietas užberti derlinga žeme ir atsėti vejos sėklomis. Svarbu laistyti saikingai, kol jauna žolė sudygs ir sustiprės.
Norint išvengti snieginio pelėsio, nereikėtų formuoti sniego kalnų ant vejos. Taip pat verta suardyti susidariusią sniego ar ledo plutą, kad žolė gautų oro.
Žiemą reikėtų vengti vaikščioti ant sušalusios vejos, nes suspaustos vietos tampa jautresnės grybinėms ligoms. Tinkama priežiūra šaltuoju metų laiku padeda išsaugoti sveiką ir tankią veją pavasarį.
