Po daugiau nei šimtmetį trukusių diskusijų mokslininkams pagaliau pavyko tiksliai nustatyti, kada gyveno ir mirė moteris, archeologinėje literatūroje vadinama „Bagyčiaus princese“. Jos palaikai ir medinis karstas, nuo XIX amžiaus pabaigos saugomi muziejuose ir ilgą laiką žavėję tyrinėtojus, dabar datuojami maždaug 120 metais po Kristaus.
Ši išvada padaryta remiantis naujausiais dendrochronologiniais tyrimais. Tai metodas, leidžiantis nustatyti medienos amžių pagal medžio rievių struktūrą ir jų palyginimą su regioninėmis chronologinėmis sekų duomenų bazėmis.
Pats radinys XIX amžiaus pabaigoje buvo aptiktas visiškai atsitiktinai Baltijos jūros pakrantėje, Bagyčiaus vietovėje vakarų Pamario regione. Erozijos ardomame jūros skardyje išlindo moters palaikai ir išskirtinai gerai išsilaikęs medinis karstas, išskobtas iš vieno medžio kamieno.
Kape taip pat aptikta gausi ir vertinga įkapių kolekcija. Archeologai rado bronzinių papuošalų, apyrankių, stiklinio vėrinio fragmentų, kaulinę smeigtuką, jaučio odos likučių ir vilnonių drabužių fragmentų.
Be šių radinių, kapavietėje buvo aptiktas ir medinis suolelis. Toks išsamus ir gerai išsilaikęs tokio tipo kapo kompleksas yra itin retas reiškinys Lenkijos archeologijoje.
Ilgą laiką mokslininkai nesutarė dėl tikslios palaidojimo datos. Remiantis kapo įkapių stiliaus analize buvo manoma, kad kapas galėjo būti įrengtas maždaug tarp 110 ir 160 metų po Kristaus.
Vėlesni radiokarboniniai mirusiosios danties tyrimai pateikė visai kitokį rezultatą. Jie rodė, kad moteris galėjo gyventi gerokai anksčiau – apie 30 metus po Kristaus.
Toks didelis skirtumas tarp skirtingų tyrimų sukėlė abejonių ir paskatino archeologus iš naujo peržiūrėti visus turimus duomenis. Tyrimuose dalyvavo mokslininkai iš Ščecino universiteto, Varšuvos universiteto ir Krokuvos kasybos bei metalurgijos akademijos.
Lemiamu veiksniu tapo dendrochronologijos metodas. Ištyrus karstui naudoto medžio augimo žiedus ir juos palyginus su šiaurės vakarų Lenkijos regiono medienos chronologija, pavyko nustatyti tikslesnę datą.
Tyrimai parodė, kad ąžuolas, iš kurio buvo pagamintas karstas, buvo nukirstas maždaug 120 metais po Kristaus. Tai leidžia gana tiksliai nustatyti ir patį palaidojimo laikotarpį.
Naujasis datavimas ne tik išsprendė daugelį metų trukusią mokslinę diskusiją, bet ir dar labiau pabrėžė radinio unikalumą. Archeologų teigimu, tai gali būti seniausias iki šiol Lenkijoje išlikęs medinis karstas iš to laikotarpio.
Mokslininkai taip pat pateikė paaiškinimą, kodėl ankstesni radiokarboniniai tyrimai galėjo būti netikslūs. Tikėtina, kad rezultatus iškraipė vadinamasis rezervuaro efektas.
Šis reiškinys pasireiškia tuomet, kai žmogaus mityboje didelę dalį sudaro žuvis ar kiti vandens organizmai. Tokiu atveju organizme gali būti vadinamosios „senesnės“ anglies, dėl kurios radiokarboninio datavimo rezultatai tampa klaidingai ankstesni.
Nors moteris jau seniai vadinama „Bagyčiaus princese“, mokslininkai šį pavadinimą vertina atsargiai. Jie pabrėžia, kad tai veikiau simbolinis epitetas, skirtas pabrėžti kapo išskirtinumą ir turtingumą.
Manoma, kad ši moteris galėjo priklausyti Wielbarko kultūrai. Tai gyventojų grupė, gyvenusi dabartinės šiaurės vakarų Lenkijos teritorijoje ir palaikiusi glaudžius ryšius su germanų bei gotų gentimis.
Vis dėlto tikslus moters socialinis statusas kol kas lieka neaiškus. Archeologiniai radiniai rodo aukštą jos padėtį bendruomenėje, tačiau aiškių įrodymų apie jos rangą ar vaidmenį visuomenėje dar nėra.
Artimiausiais mėnesiais mokslininkai planuoja atlikti išsamesnius palaikų tyrimus. Vienas svarbiausių planuojamų etapų – DNR analizė.
Tikimasi, kad šie tyrimai padės geriau suprasti prieš maždaug du tūkstančius metų gyvenusios moters kilmę, genetines savybes ir galbūt net jos išvaizdą. Tai galėtų suteikti dar daugiau žinių apie šio laikotarpio žmones ir jų gyvenimo būdą.
