Daugiau kaip tūkstantį metų Delfų orakulė senovės graikams buvo aukščiausia dieviškojo balso iš žemės šventovė. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad už mistinių pranašysčių galėjo slypėti ne dieviškas įkvėpimas, o visai konkretūs geologiniai ir cheminiai procesai.
Legendinės Pitijos pranašystės senovės graikų Delfuose, kaip rodo nauji tyrimai, turėjo geologinę kilmę. Šiuolaikiniai moksliniai darbai patvirtino, kad žynė į transo būseną patekdavo ne dėl mistinių jėgų, o įkvėpdama etileno – saldžiai kvepiančių dujų, prasiskverbusių pro uolų plyšius po šventykla.
Tokios išvados padarytos remiantis ilgus metus trukusiais archeologo Džono Heilo ir geologo Jelos Zeilingos de Buro tyrimais, kuriuose buvo derinamos archeologijos, geologijos ir toksikologijos žinios.
Geologinė „pneumos“ mįslies išraiška
Ilgą laiką mokslininkai manė, kad antikinių autorių, ypač Plutarcho, pasakojimai apie paslaptingą garą šventykloje yra tik išmonė. Ankstyvieji kasinėjimai po šventykla neatskleidė jokios didelės prarajos ar aiškaus dujų šaltinio.
Tačiau Heilo vadovaujama komanda nustatė, kad tiesiogiai po Delfais kertasi kelios tektoninių lūžių linijos. Dėl plokščių trinties susidariusi šiluma vėlyvajame periode galėjo paversti uolose esančius kietuosius angliavandenilius dujomis.
Šios dujos, kildamos per porėtą klintį ir smulkius plyšius, galėjo patekti tiesiai į šventyklos vidų – tą patį kambarį, kuriame sėdėjo Pitija.
„Etilenas yra viena iš tų dujų, kurios lengvesnės už orą ir kyla vertikaliai į viršų. Jį galėjo įkvėpti bet kas, buvęs viršuje, o tai sukeldavo pakitusios sąmonės būseną“, – aiškina archeologas Džonas Heilas.
Anestezijos efektas: kaip dujos veikė žynę
Toksikologinė analizė parodė, kad etileno savybės idealiai atitinka antikinį paslaptingos „pneumos“ aprašymą. Nedidelės etileno dozės sukelia euforiją, jaudulį, neįprastą elgesį, o didesnės – veikia kaip chirurginis anestetikas, sukeliantis sąmonės praradimą.
Remiantis tyrėjų išvadomis, žynės, įkvėpusios šių dujų, galėjo rėkti, krūpčioti, patirti isterijos priepuolius arba apalpti. Senovės graikai tai suvokė kaip dievo Apolono balsą, kalbantį per Pitiją.
Etilenas pasižymi būdingu saldžiu kvapu – būtent tokį kvapą minėjo Plutarchas, aprašydamas šventyklos atmosferą. Manoma, kad ilgalaikis šių dujų poveikis sekindavo moterų organizmą ir trumpindavo jų gyvenimą, todėl orakulės pareigos dažnai būdavo dalijamos kelioms žynėms.
Kodėl orakulė nutilo?
Mokslininkai taip pat pasiūlė paaiškinimą, kodėl laikui bėgant Delfų pranašysčių ėmė mažėti, o vėliau jos visai išnyko. Manoma, kad geologinė veikla ir mineralų sankaupos šaltinių vandenyje palaipsniui užkimšo mikroskopinius kanalus porėtame klintyje.
Žemės drebėjimai galėjo pakeisti dujų judėjimo kryptis bei išėjimo kelius, todėl etileno koncentracija šventyklos patalpoje pamažu smuko iki nebeveiksmingo lygio.
Ir šiandien Delfų geologija išlieka aktyvi – angliavandeniliai vis dar aptinkami vietos gruntiniuose vandenyse. Tai patvirtina, kad senovės graikų stebėjimai, siejant vietovę su ypatingomis gamtos ypatybėmis, nebuvo atsitiktiniai ir turi realų mokslinį pagrindą.
