Pasaulyje didžiausias rūgštinis geizeris Jeloustouno nacionaliniame parke po šešerių metų pertraukos vėl pradėjo veržtis. Echinuso geizeris, esantis Norriso geizerių baseine, paskutinį kartą buvo išsiveržęs 2020 m. gruodį.
Jungtinių Valstijų geologijos tarnybos („US Geological Survey“ – „USGS“) mokslininkai ir parko atstovai teigia, kad geizeris pirmuosius atsinaujinusio aktyvumo požymius parodė vasario pradžioje.
Echinuso geizerio baseinas yra maždaug 20 metrų skersmens, jo kraštus juosia dygliuotas iš silicio dioksido susidaręs žiedas, o aplink išsibarsčiusios uolienos primena jūros ežius. Aktyvaus laikotarpio metu geizeris kas kelias valandas reguliariai iššauna 6–9 metrų aukščio vandens stulpus.
Retas geocheminis profilis
Dauguma rūgščiųjų karštųjų versmių negali veikti kaip geizeriai, nes stipri rūgštis paprastai suardo iš silicio dioksido susidariusią požeminę „vamzdynų“ sistemą, kuri leidžia kauptis slėgiui. Tačiau Echinusas išlaiko savo struktūrą dėl unikalaus pusiausvyros derinio tarp neutralaus požeminio vandens ir rūgščiųjų dujų.
„Tokia unikali vandens cheminė sudėtis formuoja išskirtines darinius“, – pažymi Nacionalinio parko tarnybos („National Park Service“) atstovai. Ji suteikia geizeriui ryškias raudonas, oranžines ir geltonas spalvas. Šias spalvas lemia dideli geležies, aliuminio ir arseno kiekiai, besikaupiantys aplink baseino „jūros ežį primenantį“ kraštą.
Nors išvaizda itin ryški, mokslininkai geizerio vandens rūgštingumą lygina su kasdieniais skysčiais, tokiais kaip actas ar apelsinų sultys.
Istorinis kontekstas ir dabartinės tendencijos
Dabartinis aktyvėjimas yra didžiausias Echinuso išsiveržimų etapas nuo 2017 m. pabaigos. Praeityje šis geizeris buvo labai nuspėjamas: aštuntajame dešimtmetyje jis išsiverždavo kas 40–80 minučių. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose išsiveržimai tapo stipresni – vandens stulpai pasiekdavo iki 23 metrų aukštį ir trukdavo ilgiau nei 90 minučių, tačiau nuo 2000-ųjų pradžios geizerio aktyvumas ėmė lėtėti.
Per dabartinį, 2026 m., aktyvumo ciklą fiksuojami 6–9 metrų aukščio išsiveržimai, trunkantys maždaug dvi–tris minutes. Geologai, stebėdami geizerį, įrengė temperatūros jutiklius jo nutekamojo vandens kanaluose ir pagal jų duomenis seka išsiveržimų ritmą. Nustatyta, kad dabartinis aktyvumo pobūdis labai panašus į stebėtą per 2017 m. Echinuso „atsinaujinimą“.
Seisminė ir vulkaninė būklė
Echinuso suaktyvėjimas sutapo su vėlyvą vasarį įvykusiu netoliese esančio Streamboato geizerio išsiveržimu – tai aukščiausias pasaulyje aktyvus geizeris. Dviejų didelių Norriso geizerių baseino objektų išsiveržimai sukėlė vietos gyventojų susirūpinimą, tačiau „USGS“ ekspertai ramina, kad bendra Jeloustouno vulkaninė ir seisminė būklė išlieka normali, foninio lygio.
Vasario mėnesį parke buvo užfiksuoti vos 74 nedideli požeminiai smūgiai, iš kurių stipriausias siekė tik 2,4 balo magnitudę. Geologai pabrėžia, kad geizerių aktyvumą daugiausia lemia vietinės požeminio vandens sistemos ir sezoniniai pokyčiai, o ne magmos judėjimas.
Lankytojams skirtos saugumo rekomendacijos
Nors fotografai ir gamtos mėgėjai gali planuoti kelionę pasižiūrėti į atgimusį geizerį, parko darbuotojai ragina būti itin atsargius: Echinuso vandens temperatūra gali viršyti 93 °C. Lankytojams primenama būtinai laikytis nustatytų takų ir medinių takelių, nes Norriso geizerių baseino gruntą sudaro plona ir nestabili pluta, po kuria verda itin karštas vanduo ir garai.
Paisant įspūdingų vaizdų ir retų geocheminių ypatybių, Echinuso geizeris išlieka galinga gamtos jėga, todėl saugumo taisyklės čia yra tokios pat svarbios, kaip ir moksliniai stebėjimai.
