Greičio matuokliai dažnai kelia vairuotojų nepasitenkinimą, tačiau valdžios institucijos juos laiko svarbia eismo saugumo priemone. Lyginant Lenkijos ir Austrijos pavyzdžius, matyti ne tik milžiniški užfiksuotų pažeidimų skaičiai, bet ir dideli skirtumai tarp šalių teisės aktų bei baudų išieškojimo tvarkos, ypač kai kalbama apie užsienio vairuotojus.
Fotoradaras prie Alejų Jerozolimskich 329 Varšuvoje išgarsėjo visoje šalyje dėl savo efektyvumo. Nuo darbo pradžios 2024 m. lapkričio 14 d. per 26 dienas jis užfiksavo 7840 greičio viršijimo atvejų, o iki 2025 m. sausio pabaigos šis skaičius išaugo iki 12,5 tūkst. Didėjanti vairuotojų frustracija ir augantis skirtų baudų skaičius lėmė, kad įrenginys jau du kartus buvo tyčia apgadintas.
Rekordinis fotoradaras Austrijoje
Vis dėlto lenkiškas rekordininkas neprilygsta įrenginiui, veikiančiam Austrijos A13 automagistralėje. Atliekant išsamų populiaraus kelio ruožo, vedančio Brennerio perėjos link, rekonstravimą, tam tikrose susiaurintose atkarpose buvo įvesti greičio apribojimai iki 40–60 km/val. Vienas iš ten įrengtų fotoradarų per mažiau nei pusantrų metų užfiksavo net 177 tūkst. pažeidimų.
Daugelis vairuotojų šių apribojimų nepaisė, todėl registruojamų nusižengimų skaičius sumušė visus ankstesnius rekordus. Austrijos valdžios atstovai pabrėžia, kad tokie ribojimai būtini dėl sustiprintos rizikos zonose, kur dirba kelininkai ir vykdomi kelio darbai.
Vokiečiai nenori mokėti baudų: skirtingos taisyklės
Kas Austrijos institucijoms atrodo kaip akivaizdus Kelių eismo taisyklių pažeidimas, praktikoje tapo sunkiai išsprendžiama baudų išieškojimo problema – ypač Vokietijoje. Daugybė vokiečių vairuotojų, nesutikdami su išrašytomis baudomis, tiesiog jų nesumoka.
Esminį vaidmenį čia atlieka Austrijos teisė, tiksliau – „Halterhaftung“ principas. Ši nuostata numato, kad už pažeidimą atsako transporto priemonės savininkas, net jei nėra tiksliai žinoma, kas tuo metu vairavo automobilį. Tai reiškia, kad pranešimai apie baudas siunčiami registruotam transporto priemonės savininkui, neįrodžius, kas faktiškai sėdėjo prie vairo.
Vokietijoje galioja visiškai kitoks modelis – atsakomybė tenka konkrečiam vairuotojui. Todėl institucijos privalo nustatyti, kas tiksliai vairavo automobilį, dažniausiai remiantis nuotrauka iš fotoradaro. Jei Austrijos pareigūnai negali neabejotinai identifikuoti pažeidėjo, baudų išieškojimas neretai tampa neįmanomas.
Situaciją apsunkina ir tai, kad daugelis fotoradarų fotografuoja tik automobilio galą. Tokiose nuotraukose vairuotojo veido nesimato, o tokios medžiagos vokiečių institucijoms dažnai nepakanka kaip įrodymo. Dėl to nemaža dalis baudų lieka neapmokėtos.
Austrija bijo procesų kaštų ir atsisako baudų
Kaip skelbia Vokietijos žiniasklaida, būtent skirtingi teisiniai režimai lemia, kad Austrija dažnai atsisako išieškoti baudas, mažesnes nei 70 eurų. Skaičiuojama, jog administracinių procedūrų kaštai tokiais atvejais viršytų galimą biudžeto naudą.
Dėl to tūkstančiai baudų lieka nesuvestos, o nemažai vokiečių vairuotojų sąmoningai atsisako mokėti, reikalaudami papildomų įrodymų, pavyzdžiui, originalių fotoradarų nuotraukų, kuriose aiškiai matytųsi vairuotojo tapatybė.
Planuojamos permainos Austrijoje
Austrijos institucijos neketina likti nuošalyje ir jau paskelbė apie planuojamus administracinius pakeitimus. Jų tikslas – supaprastinti informacijos apsikeitimą tarp skirtingų baudų sistemų, taip pat palengvinti užsienio vairuotojams bei kitų šalių institucijoms priėjimą prie duomenų apie padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Naujoji sistema turėtų sutrumpinti atsakymų terminus, sumažinti formalių skundų ir apskundimų skaičių bei padidinti realiai sumokamų baudų dalį. Tuo pat metu Austrijos atstovai pabrėžia, kad greičio kontrolės paskirtis nėra „gaudyti“ vairuotojus ar siekti rekordinių baudų skaičių. Pagrindinis tikslas – apsaugoti kelių darbuotojus atliekant remonto darbus ir sumažinti sunkių eismo įvykių riziką laikinai pavojingesniuose kelio ruožuose.
