Nauji astronominiai stebėjimai suteikia mokslininkams užuominų apie tamsiosios energijos prigimtį ir padeda atsakyti į pagrindinį klausimą: ar Visata ir toliau sparčiai plėsis, ar galiausiai šis procesas sustos. Beveik tris dešimtmečius mokslininkų bendruomenė rėmėsi prielaida, kad Visata plečiasi vis sparčiau ir yra pasmerkta šaltai, vienišai pabaigai. Tačiau naujasis tyrimas kelia abejonių šiam vaizdiniui ir leidžia manyti, kad kosminis „spidometras“ galėjo būti neteisingai nuskaitomas nuo pat pradžių.
Pietų Korėjos astronomai pasiūlė hipotezę, kuri meta iššūkį amžino plėtimosi teorijai: Visata gali būti pasmerkta gravitaciniam kolapsui, vadinamam „Didžiuoju susitraukimu“ (angl. Big Crunch). Seulo Jonse universitete atliktas tyrimas teigia, kad Visatos plėtimasis nebespartėja. Dar daugiau – jis galėjo pereiti į lėtėjimo fazę.
„Mūsų tyrimas rodo, kad Visata jau įžengė į sulėtėjusio plėtimosi fazę, o tamsioji energija kinta gerokai greičiau, nei manyta anksčiau“, – pabrėžė tyrimui vadovavęs profesorius Jong Vukas Lee.
Pasak jo, šių rezultatų patvirtinimas reikštų radikalų kosmologinės paradigmos pokytį nuo tamsiosios energijos atradimo prieš 27 metus.
Nuo 1998 metų astronomai kosminiams atstumams matuoti naudoja Ia tipo supernovas. Buvo laikoma, kad šie sprogimai turi vienodą tikrąją šviesą, todėl jie vadinti „standartinėmis žvakėmis“. Silpnesnė žvaigždės „žvakė“ reiškia didesnį atstumą. Per didelis užfiksuotas jų blankumas buvo interpretuojamas kaip įrodymas, kad Visata plečiasi spartėjančiu tempu dėl paslaptingos tamsiosios energijos poveikio.
Vis dėlto profesoriaus Lee komanda aptiko šio metodo trūkumą. Išanalizavę 300 galaktikų, kuriose sprogo supernovos, mokslininkai nustatė, kad jų šviesis susijęs su sprogimą sukėlusių žvaigždžių amžiumi. Senesnės žvaigždžių populiacijos duoda šviesesnius sprogimus, o jaunesnės – sistemingai blankesnius.
Tai reiškia, kad blankumas, kurį anksčiau aiškino kaip spartaus Visatos plėtimosi pasekmę, iš tikrųjų gali būti žvaigždžių amžiaus padarinys. Vadinasi, „standartinės žvakės“ laikui bėgant kinta ir nebėra tokios „standartinės“.
„Remdamiesi didele – 300 galaktikų – imtimi, šį efektą patvirtinome su itin didele statistine reikšme – 99,999 %“, – nurodė tyrimo autoriai.
Visata praranda pagreitį
Standartinis kosmologinis modelis laikė, kad tamsioji energija yra pastovi ir nekintanti. Nauji duomenys tam prieštarauja. Įvertinus vadinamąjį „amžiaus poslinkį“, klasikinis modelis su pastovia tamsiąja energija nebeatitinka stebėjimų. Pakoreguoti duomenys rodo, kad tamsioji energija nėra stabilus slėgis, o palaipsniui silpsta.
Toks požiūris gerai dera su nepriklausomais reliktinio mikrobangų spinduliavimo – Didžiojo sprogimo „pokibirkštės“ – ir barioninių akustinių virpesių, tarsi „sustingusių“ garso bangų kosmose, matavimais.
Šių duomenų derinys faktiškai paneigia „kosmologinės konstantos“ sampratą ir rodo, kad jėga, stumianti Visatą plėstis, po truputį senka.
„Mūsų analizė, įvertinanti amžiaus veiksnį, rodo, kad Visata jau dabar yra plėtimosi lėtėjimo fazėje. Tai stebėtinai gerai sutampa su nepriklausomomis prognozėmis, gautomis iš BAO ir CMB duomenų“, – pabrėžė Lee.
Norėdama galutinai patvirtinti savo išvadas, Jonse universiteto komanda atlieka vadinamąjį „be evoliucijos testą“, analizuodama tik tas supernovas, kurios sprogsta vienodo amžiaus galaktikose. Tikimasi, kad lemiamą atsakymą pateiks Čilėje veikianti Veros Rubin observatorija. Turėdama galingiausią pasaulyje skaitmeninę kamerą, per artimiausius penkerius metus ji turėtų aptikti apie 20 tūkstančių naujų galaktikų su supernovomis. Būtent šie duomenys gali padėti išspręsti vieną didžiausių šiuolaikinio mokslo mįslių – kokia Visatos ateitis.
Viena iš keisčiausių struktūrų Visatoje yra juodosios skylės. Kai kurių specialistų nuomone, gyvename holografinėje Visatoje, kur viskas iš tikrųjų užkoduota jos riboje kaip trimatis (plius laikas) dvimačio (plius laikas) pasaulio atvaizdas. Be to, egzistuoja prielaida, kad mūsų Visata gali būti didesnės Visatos juodosios skylės viduje.
