Priešistorinių vilkų liekanų radiniai Baltijos saloje rodo, kad žmonės rūpinosi vilkais tūkstančius metų iki visiško šunų atsiradimo. Apie tai pranešama naujame tyrime.
Storos Fervaro oloje, esančioje Švedijos saloje Storo Karlse, archeologai aptiko 3000–3500 metų senumo liekanas. Stokholmo universiteto tyrėjų teigimu, oloje rasta intensyvios ruonių medžiotojų ir žvejų veiklos pėdsakų, siekiančių akmens ir bronzos amžių.
Salos plotas tesiekia apie 2,5 km², o jokių vietinių sausumos žinduolių egzistavimo įrodymų nėra. Dėl tokio izoliuotumo mokslininkai mano, kad vilkus čia atgabeno žmonės, greičiausiai laivais. Šunys iš vilkų atsirado dar senajame akmens amžiuje, gerokai anksčiau nei kiti prijaukinti gyvūnai. Tačiau kur ir kiek kartų vyko prijaukinimo procesas, iki šiol nėra aišku.
Viena iš pagrindinių teorijų teigia, kad vilkai palaipsniui prisitaikė gyventi greta žmonių. Kita teorija sako, jog žmonės patys augino vilkiukus nuo labai jauno amžiaus. Iki šiol nebuvo rasta šunų liekanų, kurios būtų datuojamos pačiais ankstyviausiais prijaukinimo etapais.
Nauji įrodymai, liudijantys bendrą vilkų ir žmonių gyvenimą Švedijos saloje, leidžia manyti, kad vilkai galėjo būti prijaukinami dar priešistoriniais laikais. Dviejų oloje rastų kaulų DNR analizė parodė, kad tai buvo vilkai, o ne šunys. Kai kurios jų anatomijos ir gyvenimo būdo ypatybės rodo, kad šie gyvūnai buvo glaudžiai susiję su žmonėmis.
Manoma, kad vienas iš šių vilkų buvo išgyvenęs galūnės traumą, kuri būtų labai apsunkinusi savarankišką medžioklę. Tai leidžia spėti, jog dėl šios priežasties žmonės pradėjo juo rūpintis.
Tyrimo autorius, Aberdyno universiteto mokslininkas Linusas Girdlandas-Flinkas pabrėžia, kad šių vilkų atradimas atokioje saloje buvo visiška staigmena. Anot jo, šie gyvūnai ne tik turėjo protėvių, kurie beveik nesiskyrė nuo kitų Eurazijos vilkų, bet ir, atrodo, gyveno greta žmonių, maitinosi jų maistu ir gyveno vietoje, į kurią buvo galima patekti tik valtimi. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „PNAS“.
Pasak tyrėjų, žmonių ir vilkų sąveika šioje oloje greičiausiai buvo pagrįsta glaudžiu bendradarbiavimu. Tai gali reikšti ankstyvus prijaukinimo bandymus, kurie vis dėlto neprivedė prie šiuolaikinių šunų atsiradimo.
Kitas tyrimo autorius, Rytų Anglijos universiteto mokslininkas Andersas Bergströmas pažymi, kad nors negalima visiškai atmesti galimybės, jog mažesnė vilkų genetinė įvairovė galėjo susiformuoti natūraliai, vis dėlto turimi duomenys rodo, kad žmonės su vilkais bendravo ir juos kontroliavo būdais, kurių iki šiol nevertinome rimtai.
Dar vienas tyrimo bendraautoris, Frensiso Kriko instituto mokslininkas Pontusas Skoglundas pabrėžia, kad šis atvejis yra provokuojantis ir kelia klausimą, ar tam tikromis sąlygomis žmonės galėjo laikyti vilkus savo gyvenvietėse ir matyti iš to naudą.
Anksčiau buvo skelbta, kad kai kurie fizikai mano, jog mūsų Visata gali egzistuoti juodosios bedugnės viduje, kuri pati priklauso kur kas didesnei Visatai.
Taip pat paaiškėjo, kad prieš daugiau nei 150 milijonų metų luošas dinozauras paliko neįprastai „susisukusį“ pėdsakų taką. Jo ilgis viršija 95 metrus, o pėdsakų skaičius siekia apie 130.
