Kraujo „superilgaamžių“ – itin ilgai ir sveikai gyvenančių žmonių – sudėtis mokslininkams vis labiau primena savotišką jaunystės eliksyrą.
Kaupiasi vis daugiau įrodymų, kad šimtamečiai (sulaukiantys 100 metų) ir superšimtamečiai (sulaukiantys 110 ir daugiau) turi išskirtinius kraujo rodiklius, kurie aiškiai skiriasi nuo daugumos žmonių, gyvenančių trumpiau.
Jeigu mokslininkams pavyktų tiksliai suprasti, kuo šie patys vyriausi žmonės skiriasi nuo kitų ir kodėl, tai galėtų atverti kelią naujiems būdams prailginti ir mūsų visų gyvenimo trukmę bei pagerinti jo kokybę.
Tyrimai rodo, kad palankūs šimtamečių kraujo biomarkeriai ima ryškėti jau apie 65-uosius gyvenimo metus. Kol kas dar neaišku, kaip šie specifiniai kraujo „parašai“ veikia sveikatą ilguoju laikotarpiu ir kiek jie susiję su genais ar gyvenimo būdu, tačiau manoma, kad jie gali atlikti apsauginį vaidmenį nuo senėjimo ir ligų.
Jeigu taip yra iš tiesų, šie biomarkeriai ateityje galėtų tapti svarbiais taikiniais ilgaamžiškumo tyrimuose ir naujų gydymo metodų kūrime.
Vienas iš išsamiausių iki šiol atliktų superšimtamečio fiziologinių ir genetinių tyrimų buvo skirtas Ispanijoje gyvenusiai Marijai Branjas, kuri sulaukė 117 metų ir tapo viena vyriausių žmonių pasaulyje.
Jos kraujo mėginiai atskleidė kelis išskirtinius dalykus: labai gerus imuninės sistemos rodiklius ir itin žemus „blogojo“ cholesterolio lygius. Ląstelės, anot tyrėjų, elgėsi taip, tarsi būtų gerokai jaunesnio žmogaus.
Įdomu tai, kad mokslininkai nustatė ir didžiulį jos telomerų – chromosomų galus dengiančių apsauginių „dangtelių“ – sutrumpėjimą. Nors trumpi telomerai dažnai siejami su didesne ankstyvos mirties rizika, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad tarp paties vyriausio amžiaus žmonių telomerų ilgis nebūtinai yra patikimas senėjimo rodiklis.
Dar daugiau – teoriškai labai trumpi telomerai galėjo net suteikti Marijai tam tikrą pranašumą: trumpiau gyvenančios ląstelės galėjo neleisti vėžinėms ląstelėms pakankamai ilgai daugintis ir išplisti organizme.
Tyrėjai padarė išvadą, kad net ir itin garbus amžius savaime nereiškia prastos sveikatos – bent jau kai kuriais išskirtiniais atvejais.
Ką pasako šimtamečių kraujo sudėtis?
Vis daugiau žmonių pasaulyje sulaukia 100 ir daugiau metų, todėl šimtamečiai vis dažniau tampa svarbiu ilgalaikių sveikatos ir senėjimo tyrimų objektu. Vienas iš pagrindinių tyrimų kelių – išsamus jų kraujo sudėties ir medžiagų apykaitos analizavimas.
Naujas tyrimas iš Kinijos, kuriame buvo analizuotas 65 šimtamečių kraujas, parodė, kad jų metabolinis profilis ryškiai skiriasi nuo vidutinio ir vyresnio, bet dar nesulaukusio 100 metų amžiaus žmonių.
Šimtamečių kraujyje rasta mažesnių kiekių riebalų rūgščių, riebalinių alkoholų ir kitų svarbių medžiagų apykaitos produktų. Mokslininkai mano, kad šie skirtumai gali būti naudingi bandant prognozuoti žmogaus gyvenimo trukmę.
Ateityje tokie biomarkeriai teoriškai galėtų būti pritaikyti kuriant vadinamuosius „ilgaamžiškumo laikrodžius“ – kraujo tyrimus, kurie rodytų ne tik biologinį amžių, bet ir tam tikrą statistinę gyvenimo trukmės perspektyvą.
Pasak tyrėjų, reikšmingi skirtumai tarp šimtamečių, devyniasdešimtmečių ir jaunesnių žmonių kraujo metabolinių profilių gali padėti geriau suprasti, kaip mūsų organizme reguliuojamas ilgaamžiškumas ir kaip tai būtų galima pritaikyti geriatrijos praktikoje.
Kraujas – jautrus sveikatos ir senėjimo veidrodis
Kraujotaka laikoma vienu svarbiausių kanalų, kuriuo per kūną keliauja sveikatos ir ilgaamžiškumo žymenys. Ką tiksliai nešioja jūsų kraujas, gali turėti didelę įtaką ne tik bendram fiziniam pajėgumui, bet ir smegenų sveikatai, ligų rizikai bei mirtingumui.
Pastaraisiais metais atlikti tyrimai parodė, kad jauno kraujo komponentai gali tam tikru mastu atjauninti vyresnių žmonių odos ląsteles laboratorinėse sąlygose. Vis dėlto kraujo metabolomikos – visų jame esančių cheminių medžiagų ir metabolitų – laukas yra milžiniškas ir sudėtingas.
Kraujas yra nepaprastai įvairus ir dinamiškas. Net jei randame tam tikrų su sveiku senėjimu susijusių biomarkerių, jų interpretavimas ir pritaikymas praktiškai išlieka didelis iššūkis.
Šiuo metu nėra vieno universalaus kraujo tyrimo, kuris patikimai parodytų, kiek dar žmogus gyvens. Gyvenimo trukmę lemia ne tik biologiniai rodikliai, bet ir genai, gyvenimo būdas bei atsitiktiniai gyvenimo įvykiai.
„Greitieji senėjimo keliai“ ir unikalus ilgaamžiškumo parašas
Vis dėlto mokslininkai viliasi, kad superilgaamžių kraujas padės atpažinti vadinamuosius „greituosius senėtojus“ – žmones, kuriems būdinga didesnė ankstyvos mirties ir sunkių ligų rizika.
2024 m. lapkritį paskelbtas tyrimas, kuriame analizuota šimtai skirtingų metabolitų maždaug 5 000 žmonių kraujo mėginiuose. Tyrime dalyvavusiųjų amžius siekė nuo 18 iki 110 metų. Mokslininkams pavyko aptikti unikalų metabolinį profilį, kuris buvo susijęs su ypač ilga gyvenimo trukme.
Šio tyrimo autoriai pabrėžia esminių riebalų rūgščių svarbą – jos tarsi sujungia lipidų apykaitą su kitais medžiagų apykaitos procesais organizme. Tai rodo, kad specifinės riebalų rūgštys ir jų pusiausvyra kraujyje gali būti ypač glaudžiai susijusios su ilgaamžiškumu.
Dalis metabolitų, susietų su senėjimo procesais, buvo tiesiogiai susiję su mityba. Šis faktas leidžia manyti, kad mityba yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriuos įmanoma sąmoningai keisti, siekiant sveikesnio ir lėtesnio senėjimo.
Mediterraninė mityba, mikrobioma ir genai
Marijos Branjas atvejis šiuo požiūriu yra labai iškalbingas. Ji daugelį metų laikėsi Viduržemio jūros regiono mitybos principų: valgė daug jogurto ir kitų būdingų šiam racionui produktų. Tyrėjai mano, kad būtent mityba galėjo prisidėti prie jos išskirtinai ilgo ir gana sveiko gyvenimo.
Nustatyta, kad jos žarnyno mikrobioma – žarnyne gyvenančių naudingų mikroorganizmų bendruomenė – buvo stebėtinai „jauna“ ir įvairi, lyginant su jos chronologiniu amžiumi. Tokia mikrobiomos būklė paprastai siejama su geresne bendra sveikata, mažesniu uždegiminių procesų lygiu ir geresniu maistinių medžiagų įsisavinimu.
Genetika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tam tikri paveldimi genų deriniai gali padidinti tikimybę gyventi ilgiau. Tačiau genai – tai dar ne galutinis nuosprendis. Aplinkos veiksniai, mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, streso lygis ir net ankstesnių kartų gyvenimo būdas gali lemti, kaip mūsų genai „atsiskleis“ ilgaamžiškumo požiūriu.
Mokslininkai tikisi, kad šimtamečių ir superšimtamečių tyrimai galų gale virs ne tik įdomiomis istorijomis ar pavieniais atvejais, bet ir realiomis, praktiškomis rekomendacijomis bei vaistais, kurie padės didesnei visuomenės daliai išgyventi ne tik daugiau metų, bet ir išlaikyti gerą sveikatą iki pat vėlyvo amžiaus.
