Archeologai ir klimatologai jau daugelį metų bando atsakyti į klausimą, kodėl žemdirbystė ir pirmosios sėslios bendruomenės atsirado būtent Derlingajame Pusmėnulyje. Nauji tyrimai rodo, kad atsakymo reikia ieškoti ne tik senovės gyvenvietėse ar dirvožemyje, bet ir kalnų gelmėse – kurdų urvuose Irake. Iš vieno stalagmito gauta klimato istorija padeda tiksliau suprasti, kaip besikeičiančios aplinkos sąlygos skatino žmones pereiti nuo klajokliško gyvenimo prie žemdirbystės.
Derlingasis Pusmėnulis – teritorija, apimanti dabartinį Iraką, Siriją, Turkijos ir Irano dalį – laikoma viena iš pirmųjų vietų Žemėje, kur žmonės pradėjo sistemingai auginti augalus ir prijaukinti gyvulius. Naujas tyrimas rodo, kad lemiamą vaidmenį šiame procese galėjo suvaidinti klimato kaita paskutinės ledynmečio pabaigos metu.
Naujausi duomenys gauti iš stalagmito, aptikto Hsārok urve Kurdistane. Stalagmitas – tai nuo urvo dugno į viršų auganti kalkinė nuosėdinė forma (nuo lubų žemyn augantys dariniai vadinami stalaktitais). Jo viduje išlikęs cheminių elementų ir izotopų „įrašas“ sudarė galimybę mokslininkams atkurti klimato pokyčius laikotarpiu nuo maždaug 18 tūkst. iki 7,5 tūkst. metų prieš dabartį – tai laikas, kai Žemė pamažu traukėsi iš paskutinio ledynmečio.
Hsārok urvas yra visai netoli slėnių, kuriuose vėliau gimė žemdirbystė. Analizuodami stalagmito sluoksnius, tyrėjai nustatė, kad maždaug prieš 14 560 metų regione smarkiai padidėjo kritulių kiekis. Tai atsispindi greitesniame kalkinių nuosėdų kaupimesi – stalagmitas ėmė augti spartesniu tempu.
Vėliau, maždaug prieš 12 700 metų, aplinka tapo daug sausesnė ir dulkėtesnė. Tai rodo padidėję baro, stroncio, cinko ir natrio koncentracijų rodikliai stalagmito sluoksniuose. Svarbiausia tai, kad šių vietinių pokyčių ritmas idealiai sutampa su Grenlandijos ledo gręžinių duomenimis: su atšilimu Bølling–Allerød laikotarpiu ir vėlesniu staigiu atšalimu, vadinamuoju jaunesniuoju driju.
Tokio tikslumo sutapimas tarp vietinio „klimato dienoraščio“ ir globalių įrašų – labai retas atvejis. Tai leidžia daug patikimiau sieti konkrečius regioninius pokyčius su pasaulinėmis klimato tendencijomis ir tiksliau datuoti žmonių veiklos transformacijas.
Tyrimo rezultatai dera ir su archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, Palegawros urvas, esantis apie 140 kilometrų nuo Hsārok, buvo periodiškai apgyvendinamas: žmonės čia dažniau leisdavo vasaras atšilimo fazėmis ir apleisdavo, kai regione darydavosi sausa. Šie žmonių sugrįžimai į Palegawrą labai gerai sutampa su atšilimo laikotarpiais, identifikuotais pagal Hsārok stalagmito duomenis.
Kaip klimatas formavo pirmąsias bendruomenes?
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad holoceno pradžioje Zagroso kalnų šlaitai sukūrė savotišką „mozaikinį“ kraštovaizdį: tai buvo nedidelės, bet itin derlingos teritorijos, išsibarsčiusios skirtinguose aukščiuose ir ekotonuose – atvirose giraitėse, žolėtose lygumose, upių slėniuose.
Toks įvairialypis ir nuolat besikeičiantis aplinkos fonas skatino žmones gyventi labai lanksčiai: keisti stovyklas pagal sezoną, naudotis skirtingose aukštumose esančiais maisto ir vandens šaltiniais, prisitaikyti prie nepastovių sąlygų. Nuolatinis judėjimas tarp šių „salų“ galėjo ugdyti gebėjimą greitai prisitaikyti prie naujų situacijų.
Pasak mokslininkų, būtent toks gyvenimas kintančiomis sąlygomis galėjo išugdyti žmonėms reikalingą elastingumą ir išradingumą. Kai klimatas tapo stabilesnis, ši patirtis leido efektyviai išnaudoti naujas galimybes: pradėti sistemingai auginti laukines javų rūšis, jas selekcionuoti, prijaukinti gyvulius ir galiausiai – sukurti pirmąsias sėslias žemdirbių bendruomenes.
Stalagmito iš Hsārok urvo tyrimas parodė, kad civilizacijos ištakos glaudžiai susijusios su klimato istorija. Žemdirbystė ir miestai neatsirado „staiga“ – juos lėmė tūkstantmečius trukęs žmonių prisitaikymas prie sudėtingos ir nuolat besikeičiančios aplinkos.
