Automobiliai, kurie naudoja kietąjį kurą, tradiciškai laikomi alternatyviu transportu, tačiau iš tikrųjų kadaise jie buvo rinkos lyderiai. Kodėl galiausiai jie užleido vietą benzininiams ir dyzeliniams automobiliams?
Malkos vietoj benzino
Iš pradžių verta priminti, kad malkomis gali būti varomi du tipai automobilių:
- Paromobilis – transporto priemonė, judanti garo mašinos dėka. Sukamasis momentas ratams perduodamas iš cilindro, kurį stumia aukšto slėgio garai.
- Dujų generatoriumi varomas automobilis turi po variklio gaubtu įprastinį benzininį vidaus degimo variklį, tačiau jis naudoja degiąsias dujas, kurios iš malkų pagaminamos specialiame įrenginyje – dujų generatoriuje – sumontuotame pačiame automobilyje.
Paromobiliai ir dujų generatoriniai automobiliai, nors abu naudoja malkas, yra du skirtingi būdai pritaikyti kietąjį kurą transportui.
Paromobiliai: trumpa istorija
Pariniai automobiliai veikia turėdami katilą, kuris vandenį paverčia garais ir suka garo mašiną – iš esmės automobilis tampa miniatiūriniu garvežiu. Paromobiliai buvo plačiai paplitę XIX a. ir XX a. pradžioje, kai rimtai konkuravo su benzininiais automobiliais ir elektromobiliais.
XX a. pradžioje beveik pusė visų automobilių JAV buvo varomi garo varikliais. Lengvieji paromobiliai buvo gaminami iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, o krovininiai – net iki XX a. šeštojo dešimtmečio, ypač Didžiojoje Britanijoje.
Dujų generatoriniai automobiliai
Dujų generatoriniai automobiliai turi specialų generatorių, kuriame mediena degdama išskiria generacines dujas – anglies monoksido, vandenilio ir metano mišinį. Šios dujos patenka į įprastą vidaus degimo variklį ir pakeičia benziną.
Automobiliai su dujų generatoriais aktyviai naudoti daugelyje šalių karo metais, kai 1930–1940 m. trūko tradicinių degalų. Tačiau vėliau abi technologijos pasitraukė iš masinės eksploatacijos dėl keleto svarbių priežasčių.
Parinės transporto priemonės keliuose
Transportas su garo varikliu – nuo karietų ir omnibusų iki diližanų – pradėjo atsirasti XIX a. antroje pusėje, gerokai anksčiau nei buvo išrastas benzininis automobilis. Komerciniuose pervežimuose pariniai vilkikai ir sunkvežimiai imti naudoti jau nuo 1890 m., kai benzininiai automobiliai tebuvo mažyčiai, primityvūs keturviečiai vežimėliai. Tuo metu egzistavo daugiau kaip pusantro šimto parinių sunkvežimių markių.
Automobilių ant malkų privalumai ir trūkumai
Dujų generatoriniai automobiliai buvo kuriami dėl vieno esminio jų privalumo – galimybės važiuoti nenaudojant naftos produktų, tik iš plačiai prieinamų malkų išgautomis dujomis. Atitinkamai jų trūkumų sąrašas nėra ilgas: tai gremėzdiškas generatorius, mažesnė variklio galia ir būtinybė kasdien valyti generatoriaus židinį nuo pelenų ir šlako.
Su paromobiliais situacija kiek kitokia – jų pliusų ir minusų sąrašas gerokai ilgesnis.
Paromobilių privalumai:
- paprasta variklio konstrukcija;
- nereikalinga sudėtinga pavarų dėžė;
- gamybai nereikia itin pažangių technologijų;
- geros galios agregato charakteristikos – platus galios ir sukimo momento diapazonas;
- komfortiškas ir tylus darbas;
- ilgas tarnavimo laikas;
- galimybė naudoti įvairias kuro rūšis – nuo malkų ir anglies iki mazuto ar žibalo.
Net pirmieji paromobiliai buvo pakankamai greiti: pavyzdžiui, 1875 m. „Amedee Bollee“ garinis diližanas galėjo išvystyti iki 60 km/val. Greičiausi ir geriausiai ištobulinti modeliai pasiekdavo apie 34 % naudingumo koeficientą, kuris tuo metu pranoko karbiuratorinių benzininių variklių rodiklius.
Paromobilių trūkumai:
- didesnė masė;
- gremėzdiška jėgainė, sudaryta iš katilo ir garo mašinos;
- ilgas paruošimo darbui laikas po ilgesnės pertraukos (5–15 minučių);
- papildomos vandens sąnaudos – keli litrai šimtui kilometrų.
Kodėl šiandien nebevažiuojame paromobiliais
Griežtai techniniu požiūriu, šiandien dujų generatoriai automobiliuose nebeturi rimtos prasmės. Tačiau paromobiliai tam tikromis sąlygomis vis dar galėtų rasti savo nišą rinkoje.
Juolab kad šiuolaikinės technologijos išsprendė dalį rimtų garinių automobilių problemų. Jie tapo patogesni pildant degalus ir efektyvesni, nes gali būti kūrenami skystu kuru, pavyzdžiui, žibalu. O laikas, reikalingas jėgainei „įšilti“ po ilgesnės pertraukos, sutrumpėjo iki kelių minučių.
Vis dėlto priežasčių, dėl kurių paromobiliai taip ir negrįžo į kelius, netrūksta, ir jos yra svarios:
- masyvi parinė jėgainė – katilas kartu su garo mašina;
- serviso ir aptarnavimo tinklo bei infrastruktūros stoka (nėra kur patogiai apsirūpinti malkomis, anglimi, žibalu ir vandeniu);
- patogumo trūkumas – malkomis ar anglimi kūrenami paromobiliai vis tiek reikalauja ilgesnio paruošimo nei šiuolaikiniai benzininiai ar dyzeliniai automobiliai.
Naujo parinio automobilio ar naujos mašinos su dujų generatoriumi šiandien niekur nenusipirksite. Tačiau, labai panorėjus, galima įsigyti restauruotą istorinį paromobilį arba Antrojo pasaulinio karo laikų automobilį su dujų generatoriumi.
Nors serijinė dujų generatorių gamyba automobiliams šiandien nebevyksta, entuziastai tokią įrangą gali pasigaminti patys – konstrukcija nėra sudėtinga.
Užsisakyti tokį įrenginį savo automobiliui taip pat nebūtų didelė problema, tačiau iškiltų sunkumų eksploatuojant. Net ir nesant privalomos techninės apžiūros, automobilis, kūrenamas malkomis, vargu ar nuvažiuotų toliau nei iki pirmojo policijos patikros posto.
