Nauji archeologiniai ir cheminiai tyrimai atskleidė, kad žmonės itin sudėtingas medžioklės strategijas ir cheminį „ginklą“ – nuodais padengtas strėles – naudojo gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Šie atradimai ne tik perrašo ankstyvosios žmonijos technologinės pažangos istoriją, bet ir parodo, kokio lygio abstraktus mąstymas ir planavimas buvo įmanomas jau prieš dešimtis tūkstančių metų.
Iki šiol mokslininkai manė, kad tokio tipo ginklai – nuodais padengtos strėlės ar ietigaliai – atsirado gerokai vėliau, tik viduriniame holocene, maždaug prieš 7 tūkst. metų. Tačiau naujausi tyrimai šią ribą nukelia dešimtimis tūkstančių metų atgal.
Įdomu tai, kad nuodai nebuvo sukurti taip, kad akimirksniu mirtinai paveiktų grobį. Tyrėjų teigimu, jų veikimas buvo lėtesnis – pakankamas, kad per kelias dešimtis minučių nužudytų nedidelį graužiką.
Medžiojant didesnius gyvūnus pagrindinis tikslas buvo ne momentinis nužudymas, o grobio susilpninimas: sulėtinti žvėries judesius ir taip suteikti medžiotojams galimybę saugiai ir efektyviai jį sekti bei pribaigti. Tai rodo, kad jau vėlyvajame pleistocene žmonės taikė sudėtingas, gerai apgalvotas medžioklės strategijas, jungiančias technologijas, gamtos pažinimą ir ilgalaikį planavimą.
Muziejiniai eksponatai, dešimtmečius slepę paslaptį
Pačios nuodais padengtos strėlių arba ietigalių antgalių liekanos buvo atrastos dar 1985 metais, tačiau ilgus dešimtmečius jos beveik dūlėjo pamirštos muziejaus rinkiniuose. Tik neseniai tarptautinė mokslininkų komanda iš Švedijos ir Pietų Afrikos universitetų nusprendė šiems radiniams skirti daugiau dėmesio.
Tyrėjai atrinko dešimt antgalių, ant kurių paviršiaus dar buvo matomos neaiškios medžiagos liekanos. Šie fragmentai buvo ištirti pasitelkiant pažangią cheminę analizę – dujų chromatografiją, sujungtą su masių spektrometrija. Būtent ši metodika leido vienareikšmiškai aptikti toksiškus augalinės kilmės junginius.
Analizė parodė, kad ant antgalių buvo alkaloidų buphandrino ir epibuphanizino pėdsakų – tai stipriai nuodingos medžiagos, aptinkamos augalo Boophone disticha lapuose. Ši rūšis plačiai paplitusi Pietų Afrikoje ir dar visai neseniai vietos bendruomenių buvo naudojama kaip strėlių nuodų šaltinis.
Dar daugiau – tie patys cheminiai junginiai anksčiau buvo aptikti ant gerokai vėlesnių, maždaug 250 metų senumo nuodytų antgalių. Tyrimo autorių manymu, toks sutapimas negali būti atsitiktinis ir rodo ilgaamžę, per tūkstantmečius perduodamą nuodų gamybos ir naudojimo tradiciją.
Įrodymas apie pažangų mūsų protėvių mąstymą
Nuodų panaudojimas medžioklėje – kur kas daugiau nei sumani gudrybė. Kaip pabrėžia mokslininkai, tai nėra fizinė, o cheminė jėga. Tai reiškia, kad senieji medžiotojai turėjo suprasti priežasties ir pasekmės ryšius, gebėti planuoti iš anksto ir sukaupti žinių apie augalų savybes bei jų poveikį gyviems organizmams.
Vien Pietų Afrikos regione 168 iš 269 istoriniu laikotarpiu dokumentuotų medžiotojų bendruomenių naudojo nuodingas strėles. Naujas atradimas rodo, kad ši tradicija yra daug senesnė, nei manyta iki šiol, ir jos ištakos gali siekti maždaug 60 tūkst. metų.
Archeologija jau anksčiau pateikė įrodymų apie pažangų senųjų homininų elgesį – pavyzdžiui, neandertaliečių gebėjimą gaminti sudėtingus augalinius klijus net prieš 200 tūkst. metų. Nuodais padengtų strėlių radiniai iš pleistoceno įsirašo į tą pačią inovacijų seką ir leidžia manyti, kad žmogaus kūrybiškumas ir technologinis mąstymas vystėsi gerokai greičiau ir anksčiau, nei ilgą laiką buvo manoma.
