Vokietija – vienas svarbiausių kelių krypčių lietuviams. Daugelis čia dirba, žiemą važiuoja į Alpes, o išvystyta automagistralių sistema užtikrina patogų susisiekimą su kitomis šalimis. Tačiau kartu su patogumu atsiranda ir specifinės taisyklės bei niuansai, kurie gali nemažai kainuoti nepasiruošusiam vairuotojui. Žemiau apžvelgiami trys svarbūs aspektai: greičio ribojimai, programėlės, įspėjančios apie greičio matuoklius, ir atsakomybė už pasibaigusį kurą.
Kalbant apie Vokietijos automagistrales, dauguma vairuotojų pirmiausia pagalvoja apie laisvą greitį. Iš tiesų, nemažoje dalyje šių kelių atkarpų nėra nustatyto privalomo didžiausio greičio, tačiau tai nereiškia, kad jokie apribojimai visai negalioja.
Tose atkarpose, kur nėra konkrečiai ženklu pažymėto ribojimo, taikomas rekomenduojamas 130 km/val. greitis. Pats terminas „rekomenduojamas“ gali klaidinti – tarsi būtų galima visiškai nevaržomai važiuoti ir 180 ar 200 km/val. Greitesnė važiuoklė iš tiesų nedraudžiama, tačiau rekomenduojamas greitis turi labai didelę reikšmę, kai nutinka eismo įvykis.
Vokietijos teisėje svarbi sąvoka yra „Betriebsgefahr“ – eksploatavimo (veikimo) rizika. Ji reiškia, kad už žalą, kurią gali sukelti pats faktas, jog transporto priemonė apskritai kelia pavojų (dėl savo masės, greičio ir pan.), vairuotojas gali būti pripažintas iš dalies atsakingu net ir tuo atveju, jei formaliai nėra pagrindinis kaltininkas.
Pavyzdžiui, vairuotojas važiuoja automagistrale atkarpoje, kur galioja tik rekomenduojamas 130 km/val. greitis, tačiau realiai jis važiuoja 200 km/val. Staiga kitas automobilis jam užkerta kelią, pirmasis vairuotojas stabdo, bet susidūrimo išvengti nepavyksta. Nors pirminė kaltė gali būti priskirta tam, kuris užkirto kelią, greitį viršijęs vairuotojas taip pat gali būti laikomas iš dalies atsakingu.
Argumentas paprastas: jei jis būtų važiavęs rekomenduojamu 130 km/val. greičiu, stabdymo kelias būtų buvęs trumpesnis, o galbūt apskritai pavykę išvengti nelaimės arba sušvelninti padarinius. Tokiu atveju jo „bendrakaltystė“ reiškia ir mažesnę jam priklausančią žalos atlyginimo dalį. Praktikoje yra buvę atvejų, kai pernelyg didelis greitis lėmė net ir visišką draudimo išmokos praradimą.
Ar Vokietijoje galima naudoti programėles, perspėjančias apie greičio matuoklius?
Kitas dažnai vairuotojams netikėtas dalykas – programėlės ar navigacijos funkcijos, įspėjančios apie greičio matuoklius. Vokietijoje jos taip pat populiarios, tačiau jų naudojimas iš teisės požiūrio yra labai slidus reikalas.
Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad vairuotojui naudotis tokiomis priemonėmis draudžiama, tačiau keleiviui – leidžiama. Esą jei vairuotojas tiesiog klausosi informacijos, kurią jam pasako šalia sėdintis keleivis, jis formaliai nepažeidžia taisyklių.
Tačiau Karlsrūhės teismas nusprendė kitaip: net ir tokiu atveju, kai programėlė veikia keleivio telefone, tai laikoma draudžiamu įspėjimu apie greičio matuoklius. Todėl jei policija nustato, kad automobilyje naudojama tokia programėlė, pasekmės tenka būtent vairuotojui.
Bauda už tai – 75 eurai ir vienas baudos balas (turintiems vokišką vairuotojo pažymėjimą). Svarbu ir tai, kad atitinkama atsakomybė gali kilti net ir tuo atveju, jei per įprastą patikrinimą telefone pasigirsta įspėjimas apie fotoradarą – tai laikoma aiškiu įrodymu, kad įspėjimo funkcija įjungta.
Ar Vokietijoje galima gauti baudą už pasibaigusį kurą?
Vokietijoje numatyta atsakomybė ir už, atrodytų, „nekaltą“ situaciją – kai automobilis sustoja avarinėje juostoje dėl to, kad baigėsi kuras. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip atsitiktinumas ar nelaimė, tačiau vokiečių teismų praktikoje tai vertinama kaip vairuotojo neatsargumas.
Motyvas paprastas: kuro kiekį bake vairuotojas visada mato prietaisų skydelyje, todėl jo pasibaigimas yra nuspėjamas ir įveikiamas. Tai – ne netikėtas techninis gedimas, o netinkamas planavimas. Todėl už sustojimą avarinėje juostoje vien dėl to, kad baigėsi kuras, galima sulaukti baudos.
Blogiausias scenarijus – kai dėl taip netinkamai palikto ar sustojusio automobilio įvyksta eismo įvykis. Jei dėl to nukenčia kiti eismo dalyviai, vairuotojui gali grėsti ne tik finansinė atsakomybė ar draudimo problemos, bet ir reali laisvės atėmimo bausmė, ypač esant sunkioms pasekmėms (sunkūs sužalojimai ar žuvusieji).
Apibendrinant, Vokietijos kelių eismo taisyklės ir teismų praktika aiškiai rodo: net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „viskas galima“, vairuotojo atsakomybė išlieka labai didelė. Laikytis rekomenduojamo greičio, atsisakyti programėlių, įspėjančių apie fotoradarus, ir atsakingai planuoti kelionę (ypač kuro sąnaudas) – tai ne tik saugumo, bet ir finansinės bei teisinės rizikos mažinimo klausimas.
