Stipriausias žinomas sausumos stuburinių įkandimas priklausė ne dinozaurams, kaip būtų galima manyti iš pirmo žvilgsnio, o milžiniškam priešistoriniam krokodilo formos plėšrūnui – puruszaurui (Purussaurus brasiliensis). Apie tai savo publikacijoje rašo JAV evoliucinis biologas iš Rutgerso universiteto Skotas Traversas.
Mokslininko teigimu, šis roplys gyveno praėjus milijonams metų po dinozaurų išnykimo, tačiau, tikėtina, jo įkandimo jėga pranoko viską, kas žinoma iš mezozojaus eros. Jis remiasi 2015 m. atlikto ir mokslo žurnale paskelbto tyrimo rezultatais.
Purussaurus brasiliensis – tai milžiniško kaimano rūšis, gyvenusi mioceno epochoje, maždaug prieš 13–5 milijonus metų. Paleontologai jo suakmenėjusias liekanas aptiko didelėje Pietų Amerikos dalyje – dabartinėje Venesueloje, Brazilijoje, Peru ir Kolumbijoje.
Traversas pasakoja, kad puruszauro klestėjimo laikotarpiu didžioji Amazonės baseino dalis buvo milžiniška pelkių, upių ir ežerų sistema. Ten gyveno įvairūs gigantiški graužikai, stambios vėžliai, žuvys, ankstyvieji primatai ir kiti krokodiloformiai gyvūnai. Puruszauras buvo šios ekosistemos viršūnėje: vidutinis jo ilgis siekė apie 12,5 metro, o masė – apie 8,4 tonos.
Biologas aiškina, kad jei daugelis priešistorinių plėšrūnų žinomi tik iš fragmentiškų liekanų, tai puruszauras paliko itin didelius ir gerai išsilaikiusius kaukolių fosilijų radinius. Būtent jie leido mokslininkams įvertinti šio gyvūno įkandimo jėgą.
Matavimams buvo taikomas biomechaninis modeliavimas: rekonstruota kaukolės geometrija, įvertintas raumenų dydis ir jų tvirtinimosi vietos, pritaikyti fizikos dėsniai ir lyginamoji anatomija.
Tyrimas parodė, kad puruszauras galėjo sukąsti daugiau kaip 69 000 niutonų jėga. Palyginimui, didžiausia tarp šiuolaikinių rūšių išmatuota įkandimo jėga priklauso jūriniam krokodilui ir siekia apie 16 000 niutonų.
„Net ir pačiais atsargiausiais skaičiavimais tai reiškia, kad puruszauras, tikriausiai, turėjo stipriausią įkandimą iš visų kada nors egzistavusių sausumos stuburinių“, – rašo Traversas.
Kodėl krokodiloformių įkandimas toks galingas?
Krokodiloformiai – tai gyvūnai, žinomi kaip tikri jėgos generavimo „specialistai“. Jų kaukolės veikia tarsi gyvi spaustuvai: storos kaulinės struktūros, sustiprintos siūlės ir trumpos, plačios snukio dalys maksimaliai padidina mechaninį pranašumą. Šiuolaikiniai krokodilai gali nepaprastai stipriai suspausti žandikaulius, nors raumenys, atveriantys nasrus, yra palyginti silpni.
Mokslininko teigimu, puruszauras tikriausiai buvo šios konstrukcijos evoliucinis „ekstremumas“. Jo kaukolė, lyginant su dabartiniais gyvūnais, buvo nepaprastai didelė ir labai gili, todėl joje buvo milžiniškas plotas raumenims prisitvirtinti.
„Sprendžiant iš snukio proporcijų, jo žandikauliai buvo labiau optimizuoti traiškymui nei pjaustymui – tai ideali strategija kovojant su stambia grobiu“, – aiškina Traversas.
Pasak jo, toks galingas įkandimas nebuvo vien jėgos demonstravimas – tai atspindėjo to meto ekologinių iššūkių mastą. Puruszauras gyveno vandenyse kartu su gigantiškais storais šarvais dengtais vėžliais, masyviais šimtais kilogramų sveriančiais graužikais, kitais krokodiloformiais bei stambiais žinduoliais, kurie ateidavo prie vandens telkinių.
Biomechaniniai modeliai rodo, kad puruszauras lengvai galėjo traiškyti šių konkurentų kaulus ir šarvus. Įkandimo jėga jam leido grobį užmušti iš karto, o ne pasikliauti ilga kova ar skandinimu, kaip dažnai daro šiuolaikiniai krokodilai.
Kuo svarbus puruszauro įkandimas?
Mokslininko nuomone, puruszauras įdomus tuo, kad beveik pasiekė fizines ribas, kurias gali atlaikyti gyvas organizmas. Raumenys negali generuoti begalinės jėgos, o kaulai – atlaikyti neriboto spaudimo: tam tikru momentu jie tiesiog lūžta. Tai, kad puruszauras galėjo sukąsti gerokai stipriau nei bet kuris šiuolaikinis gyvūnas, rodo, jog jo kaukolė buvo ypatingai tvirta ir „sumaniai sukonstruota“, kad apkrova būtų tolygiai paskirstyta.
Traversas pabrėžia, kad puruszauras taip pat parodo, kas nutinka, kai evoliucija milijonus metų nuosekliai teikia pirmenybę vis didesniam kūno dydžiui, galingiems žandikauliams ir absoliučiam dominavimui mitybos grandinėje. Tačiau, nepaisant nepaprastos jėgos, puruszauras vis tiek išnyko. Veikiausiai ne dėl konkurencijos ar „silpnumo“, o dėl aplinkos pokyčių.
Mokslininkas paaiškina, kad vėlyvajame miocene ir pliocene Pietų Amerikos pelkės ėmė nykti. Dėl klimato kaitos ir šiuolaikinės Amazonės upių sistemos formavimosi daugelis seklių vandens telkinių išdžiūvo. Būtent tokiose vietose gyveno milžiniški vandens plėšrūnai, tarp jų ir puruszauras. Kai ekosistema pasikeitė, išnyko ir niša, kurioje šis gyvūnas galėjo išlikti.
Anksčiau buvo pasakojama apie vieną paslaptingiausių Žemės žuvų – apsiaustinę (plaščiažuvę) ryklę. Ji gyveno dar dinozaurų laikais ir iki šiol aptinkama giliavandriuose regionuose, per maždaug 80 milijonų metų beveik nepakitusi. Ši žuvis paprastai gyvena apie 600 metrų gylyje, todėl gyva prie paviršiaus sutinkama itin retai. Jos ištįsęs kūnas gali siekti iki dviejų metrų, ji juda labai lėtai, tačiau būtent tokia forma puikiai pritaiko ją gyvenimui dideliame gylyje.
