Žiema vairuotojams visuomet kelia papildomų iššūkių. Sniegas, ledas ir nevalytos gatvės didina slydimo riziką, o net ir nedidelė klaida gali baigtis eismo įvykiu. Nors dažniausiai tokios avarijos būna nedidelės, teisinė atsakomybė už jas beveik visada tenka vairuotojui.
Žiemos sąlygomis eismo saugumas stipriai priklauso nuo atstumo ir greičio pasirinkimo. Net ir važiuojant lėtai, slidus kelias gerokai pailgina stabdymo kelią, todėl trumpas neatsargumo momentas gali baigtis susidūrimu su priekyje važiuojančiu automobiliu.
Dauguma žieminių avarijų nesukelia rimtų sužalojimų, tačiau sukelia stresą ir finansinių nuostolių. Tokiose situacijose dažnai kyla klausimas, ar kaltė visada tenka vairuotojui, jei kelias nebuvo tinkamai nuvalytas ar pabarstytas.
Patekus į avariją pirmiausia būtina įsitikinti, kad niekas nenukentėjo. Jei yra sužeistųjų, reikia nedelsiant kviesti greitąją pagalbą ir kitas tarnybas. Tai yra svarbiausias prioritetas, nepriklausomai nuo eismo įvykio aplinkybių.
Jeigu žmonės nenukentėjo, būtina tinkamai pažymėti įvykio vietą. Reikia įjungti avarines šviesas ir pastatyti avarinį trikampį saugiu atstumu, ypač svarbu tai padaryti žiemą, kai matomumas prastas, o kelio danga slidi.
Daugeliu atvejų policijai atvykus avarijos kaltininku pripažįstamas iš paskos važiavęs vairuotojas. Tai grindžiama pareiga laikytis tokio atstumo, kuris leistų sustoti net staiga stabdant priekyje važiuojančiam automobiliui, bei pareiga pasirinkti eismo sąlygas atitinkantį greitį.
Šių pareigų nesilaikymas laikomas Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Už tai gali būti skiriama bauda ir administraciniai balai, nes laikoma, kad vairuotojas sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, nepaisant sudėtingų oro sąlygų.
Jeigu vairuotojas mano, kad avarija įvyko dėl netinkamai prižiūrėto kelio, teoriškai egzistuoja galimybė bandyti išvengti atsakomybės. Vienas variantas – nekviesti policijos, jei niekas nenukentėjo ir abi pusės sutinka situaciją išspręsti draugiškai.
Tokiu atveju užpildoma eismo įvykio deklaracija, aprašomos aplinkybės, o žala atlyginama per kaltininko civilinės atsakomybės draudimą. Tai leidžia išvengti baudos ir balų, tačiau faktinė kaltė vis tiek tenka avariją sukėlusiam vairuotojui.
Jeigu policija jau atvyko ir skiria baudą, vairuotojas turi teisę jos nepriimti. Tokiu atveju byla perduodama teismui, kuriame galima bandyti įrodyti, kad pagrindinė atsakomybė turėtų tekti kelio prižiūrėtojui.
Teisme gali būti pateikiamos įvykio vietos nuotraukos, vaizdo įrašai, liudininkų parodymai bei duomenys apie oro sąlygas ir kelio priežiūros darbus. Vis dėlto praktikoje tokie ginčai dažnai baigiasi vairuotojo nenaudai.
Jeigu sniegas iškrito neseniai ir kelininkai objektyviai neturėjo galimybės laiku nuvalyti kelio, teismas paprastai nepripažįsta jų kaltės. Tokiais atvejais laikoma, kad vairuotojas privalėjo dar labiau sumažinti greitį ir prisitaikyti prie sąlygų.
Vairuojant žiemą ypač svarbu laikytis didesnio saugaus atstumo, nei esame įpratę šiltuoju metų laiku. Greitį būtina rinktis ne pagal kelio ženklus, o pagal realią kelio būklę ir matomumą.
Net ir prastai prižiūrėtas kelias dažniausiai neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės. Jei kyla įtarimų, kad kelias akivaizdžiai apleistas, verta tai fiksuoti nuotraukomis, kurios gali praversti bendraujant su draudiku ar teisme.
