Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje sausio 22 ir 28 dienomis vyks renginiai, padėsiantys pažvelgti į Šiaurę platesniu žvilgsniu. Ryškus Šiaurės pėdsakas Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūroje pristatomas tarptautinėje parodoje „Šešėliai palieka pėdsakus“, kurią kuravo Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė.
Sausio 22 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje bus pristatomi etnografiniai tyrimai, skirti Sibiro tautų kolonizacijos istorijai ir dabartinei situacijai. Savo įžvalgomis dalysis antropologai dr. Kristina Jonutytė ir dr. Aivaras Jefanovas, vykdę tyrimus Buriatijoje ir Jakutijoje. Jie kvies pažvelgti į šiuose regionuose gyvenančių bendruomenių patirtis per kultūros ir socialinių pokyčių prizmę.
Antropologų pranešimuose bus nagrinėjami autochtonų bendruomenių tapatybės sampratos pokyčiai ir jų santykis su dabartine Rusijos politika. Po pranešimų vyks diskusija.
Dr. Kristinos Jonutytės pranešimas – Pranešime „Sibiro autochtonai karo kontekste: Buriatų atvejis“ dr. Kristina Jonutytė apžvelgs buriatų – mongolų etninės grupės, gyvenančios plačiame paribio regione Rusijoje, Kinijoje ir Mongolijoje – istoriją ir dabartį. Bus aptariamos kolonizacijos patirtys, sovietinės represijos ir šiandien nykstantis kultūrinis suverenumas.
Taip pat bus gilinamasi į Sibiro autochtonų dalyvavimą ir reprezentaciją karo Ukrainoje kontekste bei šio karo poveikį Buriatijos regionui, buriatų tapatybei ir visuomenei.
Dr. Kristina Jonutytė yra socialinė antropologė, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentė, Kembridžo universiteto Mongolijos ir Vidurinės Azijos tyrimų centro mokslo darbuotoja. Jos tyrimų sritys – politinė antropologija, religija ir etniškumas. Etnografinius lauko tyrimus ji yra vykdžiusi Buriatijos Respublikoje, Mongolijoje ir Pietų Korėjoje.
Dr. Aivaro Jefanovo pranešime „Tarp tradicijos ir kolonijinės praeities: Jakutijos šiaurės tautinių mažumų hibridinė tapatybė“ analizuojamas sovietinės kolonizacijos palikimas, formavęs Jakutijos autochtonų bendruomenių gyvenimą ir savivoką.
Tradiciškai elnių ganymu ir medžiokle besivertusios tautinės mažumos XX a. patyrė kolektyvizaciją, priverstinį sėslinimą ir sistemingą rusifikaciją. Tai iš esmės pakeitė jų tapatybę, šeimos struktūrą, kalbą, klajoklines praktikas ir santykį su kraštovaizdžiu.
Šiandien, siekdamos atgaivinti tradicines praktikas, šios bendruomenės vis dar susiduria su giliai įsišaknijusiais kolonijinės praeities pėdsakais. Jų tapatybė apibūdinama kaip hibridinė – jungianti tradicijų tęstinumą ir sovietinį palikimą. Materialūs ir simboliniai šio palikimo ženklai tebėra išlikę taigos kraštovaizdyje. Tokios sąveikos formuoja savitą autochtonų „priklausymo“ Rusijai pojūtį ir ambivalentišką požiūrį į dabartinę šalies politiką.
Antropologas dr. Aivaras Jefanovas yra Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentas ir Lietuvos istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas. Antropologinius tyrimus jis atliko Šiaurės Jakutijoje, kur tyrė medžiotojų ir elnių ganytojų sąveikas su gyvūnais ir aplinka. Jo mokslinių tyrimų ir interesų laukas apima ekologinę antropologiją, etnoarcheologiją, žmogaus ir aplinkos bei kraštovaizdžio sąveikas, žmogaus ir gyvūnų santykius ir Sibiro (Jakutijos) medžiotojų–ganytojų kultūrų antropologinius tyrimus.
Sausio 28-osios vakaras bus skirtas susitikimui su tyrėja ir menininke Susan Shuppli bei jos filmų peržiūrai. Joje bus nagrinėjami klimato, istorijos ir technologijų susikirtimai. Žiūrovai išvys filmus „Judantis ledas“ („Moving Ice“, 2024, 48 min.) ir „Klimato signalai iš Svalbardo“ („Climate Signals from Svalbard“, 2024, 27 min.). Renginys vyks anglų kalba.
Filme „Judantis ledas“ pasakojama apie ledo judėjimą, kurį lemia ne tik klimato kaita, bet ir tiesioginė žmogaus veikla. Kylant pasaulinei temperatūrai, keičiasi ir ledo masių dinamika. Tačiau ledo „judėjimo“ istorija prasidėjo dar XIX a. pradžioje, kai kolonijinės prekybos tinklai pavertė natūralų ledą komercine preke.
Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pirkliai gabeno ledą iš užšalusių ežerų ir ledynų į tropinius regionus, siekdami patenkinti buitinius kolonijų poreikius. Ši istorija atskleidžia, kaip ekonominiai ir politiniai procesai formavo gamtos išteklių naudojimą ir lėmė ilgalaikius aplinkos pokyčius.
2020 m. Susan Shuppli kartu su glaciologe Miriam Jackson burlaiviu keliavo po Svalbardo salyną Norvegijoje, kur stebėjo ir dokumentavo klimato kaitos paveiktus aplinkos pokyčius. Vėliau menininkė į šį regioną sugrįžo kitu tikslu – tyrinėti ne ledynus, o technologinę infrastruktūrą, per kurią perduodami signalai ir duomenys: nuo radijo bangų iki skaitmeninių srautų, palaikančių pasaulinius informacijos tinklus.
Taip gimė filmas „Klimato signalai iš Svalbardo“. Šiame regione sutelkta daug ryšių ir stebėjimo objektų – radijo bokštų, antenų, palydovinių stočių, radarų, meteorologinių prietaisų ir šviesolaidinių kabelių.
Susan Shuppli yra Jungtinėje Karalystėje gyvenanti menininkė ir tyrėja. Savo kūryboje ji nagrinėja materialius karo ir konfliktų pėdsakus, aplinkos katastrofas ir klimato kaitą. Ji vadovauja Goldsmithso universiteto Architektūros tyrimų centrui, taip pat yra organizacijos „Forensic Architecture“ narė ir jos valdybos pirmininkė.
