Netoli Vokietijos miesto Erfurto mokslininkai aptiko įtikinamų įrodymų, kad čia slypi masinė juodosios mirties aukų kapavietė – vienos pražūtingiausių pandemijų Europos istorijoje. Tyrėjų teigimu, tai gali būti pirmoji Europoje sistemiškai identifikuota vieta, kur laidoti nuo maro XIV amžiuje mirę žmonės.
Kaip rašoma moksliniame straipsnyje, 1346–1353 m. siautėjusi juodoji mirtis kai kuriuose Europos regionuose nusinešė beveik pusę gyventojų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad vien tik prie Erfurto didžiulėse duobėse buvo palaidota apie 12 tūkst. žmonių, tačiau tiksli šių masinių kapaviečių vieta šimtmečius išliko nežinoma.
Dabar tarpdisciplininė tyrėjų komanda išanalizavo viduramžių rašytinius šaltinius, žemėnaudą atspindinčius duomenis ir nuosėdinių gręžinių mėginius. Tai leido identifikuoti požeminę struktūrą, atitinkančią XIV a. kronikose minimų „maro duobių“ aprašymus.
Mūsų rezultatai įtikinamai rodo, kad lokalizavome vieną iš masinių maro aukų kapų, aprašytų Erfurto kronikose“, – teigė geografas Michaelis Heinas iš Leipcigo universiteto. Vis dėlto jis pabrėžė, kad galutinai tai patvirtinti bus galima tik atlikus išsamius archeologinius kasinėjimus.
Tyrimas atskleidė, kad požeminė struktūra yra netoli apleisto viduramžių kaimo Noizeso. Atliekant preliminarius kasinėjimus, joje aptikta žmonių palaikų fragmentų, kurie aiškiai datuojami XIV amžiumi.
Pasak tyrimo bendraautorės Ulrikės Verbans iš Helmholco aplinkos tyrimų centro, svarbiausia šio darbo ypatybė ta, kad kapavietė buvo rasta ne atsitiktinai, o derinant istorinius ir gamtamokslinius metodus.
Mokslininkai mano, kad masinė kapavietė buvo įrengta sausesnėje juodžemio zonoje palei Geros upės slėnį. Viduramžiais drėgnų užliejamų žemių paprastai vengta laidojimui, nes tokiose dirvose kūnai irimo procesas vyksta lėčiau.
Tai dera su anuomet paplitusia „miazmine teorija“, pagal kurią ligos esą kyla dėl „blogo oro“ ir garų nuo yrusių organinių liekanų.
Patikimai identifikuotos ir tiksliai datuotos juodosios mirties aukų masinės kapavietės Europoje yra itin retos – šiuo metu žinoma mažiau nei dešimt tokių vietų. Tolimesni tyrimai gali padėti geriau suprasti maro sukėlėjo Yersinia pestis evoliuciją, neįprastai didelio XIV a. mirtingumo priežastis ir tai, kaip visuomenės reagavo į tokio masto epidemijas.
Didžiojoje Britanijoje archeologai aptiko vadinamąją „kunigaikštišką“ žirgo kapavietę, kurioje gyvūnas buvo palaidotas kartu su dviem žmonėmis. Tyrėjų teigimu, laidojimas atliktas „ta pačia elitine tradicija kaip Saton Hoo, Sneipe ir Pritluelyje“. Deja, dėl rūgštaus dirvožemio iš palaikų liko tik smėliniai skeletai – grėsmingi kruopščiai atkastų kaulų ir kūnų kontūrų šešėliai. Vis dėlto nustatyta, kad kape buvo visiškai apšarvuotas žirgas, ginklai ir asmeniniai daiktai.
