Vidurinėje Turkijos dalyje žemė pamažu grimzta, o priežastis slypi giliai po paviršiumi. Mokslininkai patvirtino retą geologinį procesą, vadinamą litosferiniu „lašėjimu“, kai apatinės Žemės plutos dalies fragmentai panyra į mantiją po Konijos įduba. Nature Communications publikuotas tyrimas paaiškina, kodėl ši įduba toliau gilėja, nors visas Centrinės Anatolijos plokščiakalnis apskritai kyla aukštyn.
Geologus ilgą laiką glumino paradoksas: visas plokščiakalnis lėtai kyla, o jo centre esanti Konijos įduba, priešingai, gilėja. Norėdama suprasti šio reiškinio priežastis, Toronto universiteto mokslininkų grupė išsamiai ištyrė, kas vyksta regiono gelmėse, ir aptiko netikėtą mechanizmą.
Kaip Žemės pluta „nuteka“ į mantiją?
Identifikuotas mechanizmas vadinamas daugiapakopiu litosferiniu lašėjimu. Jis prasideda tuomet, kai tam tikros apatinės litosferos sritys tampa pernelyg tankios. Veikiamos gravitacijos jos ima pamažu leistis žemyn, ilgainiui atsiskiria nuo aplinkinių uolienų ir grimzta į mantiją.
Palydoviniai duomenys parodė aiškią žiedo formos nusėdimo zoną Konijos įdubos srityje. Šį paviršiaus nusėdimą sukelia giluminiai procesai. Tankiam medžiagos masyvui grimztant į gylį, keičiasi slėgio pasiskirstymas viršutinėje plutoje, ir paviršius ima krypti žemyn, formuodamas įdubą. Kai sunkus fragmentas galutinai atsiskiria ir nuslenka žemyn, paviršius gali iš dalies „atšokti“ ir vėl šiek tiek pakilti.
Pasak vieno tyrimo autorių Russello Pysklyweco, panašūs įvykiai šiame regione vyko ne vieną kartą: pirmasis „lašėjimo“ epizodas, tikėtina, inicijavo tolesnius procesus kitose Anatolijos dalyse.
Kas vyksta po Turkija: mokslininkų požiūris?
Siekdami patvirtinti, kad plutos medžiaga tikrai grimzta, mokslininkai apjungė palydovinius stebėjimus ir seisminės tomografijos duomenis. Palydovai užfiksavo lėtus, bet nuoseklius reljefo pokyčius, o seisminės bangos tam tikrose požeminėse zonose ėmė sklisti lėčiau – tai rodo tankesnės, neįprastai elgiantis medžiagos buvimą.
Tyrėjai aptiko tankią sritį viršutinėje mantijoje tiesiai po Konijos įduba, taip pat pastorėjusią žemės plutą. Šie radiniai patvirtina hipotezę apie vykstantį litosferinį „lašėjimą“.
Eksperimentai laboratorijoje
Norėdama aiškiau pademonstruoti šį procesą, tyrėjų komanda laboratorijoje sukūrė supaprastintus Žemės modelius, naudodama silikono skysčius ir kietąsias daleles. Eksperimentai parodė, kaip tankesnės sritys ima nusvirti žemyn, atsiskiria ir panyra – panašiai, kaip tai vyksta po centrinės Turkijos regionu.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie procesai tarpusavyje susiję: vienas litosferinio lašėjimo epizodas gali paskatinti visą grandinę giliųjų tektoninių pokyčių, kurie per milijonus metų formuoja mūsų planetos paviršiaus vaizdą.
