„Labai liūdna matyti verslus, kuriuose nėra kūrybos. Tai dažnai būna didelės, peraugusios organizacijos, kurioms vadovauja technokratai be sparnų, be polėkio“, – sako verslininkas Gediminas Kvietkauskas, patenkantis į turtingiausių lietuvių 500-uką. Filologas pagal pašaukimą ir inžinierius pagal išsilavinimą verslą jis laiko kūrybiniu projektu, nes ten, kur nėra kūrybos, nėra ir laisvės kilti aukščiau.
Su žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės „East West Agro“ vadovu, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Inžinerijos absolventu G. Kvietkausku kalbamės apie jo verslą, vidinę laisvę ir pažintį su universitetu nuo kūdikystės.
Apie drąsą laužyti taisykles
Esate žmogus, kuris nebijo pasakyti, ką galvoja. Iš kur tokia drąsa?
Kiek save prisimenu, gyvenime nelabai laikiausi taisyklių. Kur yra rėmai, ten manęs nėra – taip buvo ir mokykloje. Iš tiesų oportunizmas ir drąsa atsiranda tada, kai neturi galimybių. Aš neturėjau galimybių mokytis to, ko norėjau. Apskritai manau, kad dvyliktokas yra per jaunas žinoti, kuo nori būti. Mūsų sistema labai stipriai perspaudžia su reikalavimu apsispręsti. Niekas nežino, kur jį nuneš gyvenimas, kuo jis taps ar kuo norės būti.
Stojau ten, kur pavyko įstoti, nes neturėjau galimybių mokėti už studijas. Iš to turbūt ir atsirado vidinė laisvė – suvokimas, kad galiu keisti studijas. Pasimokiau statybų inžinerijos, po to – lietuvių filologijos, vėliau emigravau į užsienį. Taip nuolat kovojau dėl savo išlikimo, bet kuo būti nebuvau pasirinkęs. Nors užaugau ŽŪA bendruomenėje, į žemės ūkio technikos verslą patekau ne dėl to – tiesiog susikaupė visos patirtys ir iš jų atsirado verslas.
Vidinė laisvė ir verslo pradžia
Esate minėjęs, kad verslą kūrėte iš vidinės laisvės.
Visada jaučiau vidinę laisvę – aš atsakau prieš save, esu laisvas priimti sprendimus, rinktis teisingus ar neteisingus kelius. Prisidirbus reikia ieškoti išeities, ir kai jų ieškai, natūraliai tobulėji. Kai į verslą ateini organiškai, „iš kaimo tiesiog papuoli“, nežinai daugelio principų. Viena vertus, darai klaidas. Kita vertus, darai drąsius sprendimus, kurių nepadarys tie, kurie to mokėsi, nes jų rėmai sako, kad taip daryti negalima.
Jaunas žmogus yra kvailas – ir tai yra didžiausia jo stiprybė, nes jis nežino pasekmių. Aišku, jis gali ir „sudegti“, tai visada rizikinga. Verslas yra laukinė gamta – gyvens arba ne. Galiausiai ta laisvė, drąsa ir taisyklių laužymas išsivysto į instinktą.
Neišsipildžiusios svajonės ir filologija
Sakėte, kad neįstojote ten, kur svajojote?
Svajojau studijuoti žurnalistiką, bet žinojau, kad pagal balus niekaip neįstosiu. Buvo planas: baigti lietuvių filologijos bakalaurą, o paskui – žurnalistiką, bet taip ir nepabandžiau. Dabar jau nebebandysiu.
Mokėtės lietuvių filologijos. Kaip filologo gyslelė pasireiškia versle?
Akcentuočiau žodį „kūryba“ – literatūrą, poeziją, knygas. Aš ir pats rašau, ir daug skaitau. Vis sugrįžtu prie knygos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, kuri man patiko dar paauglystėje – ją skaičiau gal keliasdešimt kartų. Ši istorija pasakoja apie žmones, kurie gyvenime kažką darė, bandė kilti aukščiau, išbandė įvairių „akrobatinių triukų“ versle, karjeroje, gyvenime – tokių, kokių kiti iki tol nedarė.
Kuo aukščiau kyli ir pabandai naują akrobatinę figūrą, tuo daugiau išmoksti ir tuo labiau skiriesi nuo likusių žuvėdrų. O kai pabandai pakilti aukščiau, jau nebegali grįžti ten, kur gyvena tos žuvėdros. Paprastai tampi jų atstumtuoju – taip nutiko ir Džonatanui.
Kūryba versle yra begalinis privalumas. Labai liūdna matyti verslus, kuriuose nėra kūrybos. Dažnai tai būna didelės, peraugusios organizacijos, kurias valdo technokratai – vadovai be sparnų, be polėkio. Mūsų verslo sėkmę sieju būtent su tuo, kad įmonės vadovas – filologas. Tai absoliučiai netipinė kombinacija, ypač žemės ūkio sektoriuje.
Apie aukštį, vienatvę ir mentorystę
Tačiau kai pakyli taip aukštai, lieki vienas?
Taip, bet nutinka paradoksalių dalykų – sutinki tokių, kaip tu. Tų, kurie irgi kadaise bandė kažką daryti, rizikavo, kilo. Tu jau turi kitą būrį, bet jis visiškai kito lygmens – kitaip auga ir vieni kitus augina. Iš to vėliau atsiranda ir verslo mentorystė – kai pasieki savo galimybių ribas, randi savo mokinių.
Apie ambicijas ir planavimą
Ar turite ambicijų kilti dar aukščiau? Gal į prezidentus?
(Juokiasi) Ambicija siekti karūnos yra bloga ambicija. Darbas agrosektoriuje išmokė nebeplanuoti labai toli, nes gamta neklauso tavo planų. Gamta gali sugriauti juos per vieną didelę krušą ar vieną didelę šalną. Todėl planavimas yra labai reaktyvus – kiekvieną kartą reaguoji į pokyčius.
Galutinis tikslas – horizontas
Tad koks jūsų galutinis tikslas?
Esu girdėjęs labai gražią mintį, nors nežinau, kieno tai citata. Jeigu tavo tikslas yra pinigai, greičiausiai nepasiseks. Pinigai yra priemonė judėti toliau, bet jei tikslas – vien pinigai, niekada nepasiseks. Tikslas augti turi būti visada – augti kaip žmogui, kaip verslui, kaip organizacijai, organizacijos lyderiui auginti naujus lyderius. Ir nėra to horizonto – galbūt pats horizonto siekimas ir yra tikslas.
Klaidos ir savigrauža
Ar atsigręžęs atgal matote klaidų?
Yra dėl ko gėda, yra visko – esu normalus žmogus. Tačiau nesu linkęs žiūrėti atgal ir graužtis dėl to, kas jau įvyko. Mėgstu cituoti anoniminių alkoholikų maldą: „Dieve, suteik man jėgų keisti tai, ką galiu pakeisti, ir nešvaistyti jėgų tam, ko nebegaliu pakeisti.“ Kokia prasmė dabar užsiimti savigrauža?
„Rykliai“ ir žvilgsnis į ateitį
Dalyvaujate jau antrame televizijos projekto „Rykliai“ sezone. Kokią idėją finansuotumėte iš karto – ko, jūsų manymu, gyvenime dabar labiausiai trūksta?
Pirmasis „Ryklių“ sezonas išmokė, kad nereikia susifokusuoti tik į savo sektorių. Mano žinios yra sektorinės – iš žemės ūkio – ir jos riboja suvokimą apie šiuolaikinį ir ateinantį pasaulį. Ateina visiškai kitoks pasaulis. Mano vaikų karta matys visai kitus dalykus, reikės investuoti į visai ką kitą. Kalbant apie ateitį, šis projektas labai praplėtė suvokimą.
Vaikai ir pasirinkimo laisvė
Ar jūsų vaikai jau galvoja, ką norės veikti ateityje?
Absoliučiai jokio spaudimo. Pavyzdžiui, vyresniajam – 14 metų, ir jis jau dabar labai graužiasi, kad dar nežino, kuo nori būti. Jam tik 14! Tiek mano, tiek žmonos filosofija – absoliučiai jokio spaudimo. Kur pajaus, ten ir eis, o mes padėsime.
Galbūt norės būti mokytoju? Puiku. Aš ir pats norėjau būti mokytojas ir manau, būčiau geras mokytojas. Iš dalies galvoju, kad mokytoju ir tapau – tik kitokia forma.
Patarimai moksleiviams renkantis studijas
Ko palinkėtumėte moksleiviams, kurie jau svarsto, kur jiems studijuoti?
Yra toks lotyniškas žodis ingenium, reiškiantis protą, sumanumą ir išradingumą. Linkėčiau drąsos ieškoti savo ingenium – to vidinio kūrybiškumo ir veržlumo, kuris padeda įveikti bet kokį iššūkį. Kiekviena nauja užduotis yra galimybė atrasti ką nors dar nepatirta ir patobulinti savo meistriškumą.
Kalbant apie Inžinerijos studijas, būtent gebėjimas kurti, konstruoti ir matyti rezultatą realiame pasaulyje paverčia šią sritį tokia įkvepiančia. Tikiuosi, kad būsimiems studentams kelias inžinerijoje bus kupinas prasmingų atradimų ir įkvėps taip, kaip įkvėpė mane.
Ryšys su universitetu
Dabar VDU esate Tarybos narys. Kokią jaučiate prasmę iš vis dar artimų ryšių su universitetu?
Ryšys su universitetu nenutrūko, nes aš užaugau Žemės ūkio akademijos bendruomenėje. Mano mama ten dirbo, todėl, kaip juokauju, buvau vystytas ant dekanato stalo. Visada buvau arti, pažinojau visus tuo metu ten dirbusius žmones. Tai buvo bendruomenė, kurioje užaugau.
Net kai studijavau ne VDU, vis tiek gyvenau toje pačioje bendruomenėje, padėdavau organizuoti parodas. Kai atsirado verslas, tapome mecenatais – visada vienokia ar kitokia forma buvome universitete. Mano visas gyvenimas yra šalia universiteto. Visada stengiuosi pasakoti studentams ir įkvėpti juos, kad jie ieškotų žuvėdros savyje.
Laisvalaikis ir „pavojinga kombinacija“
Ar turite laisvalaikį be verslo? Ką veikiate?
Rašau, nors pastaruosius kelerius metus to nedarau, bet reikės sugrįžti. Kelionės – natūralus poilsis smegenims. Turiu hobių, tokių kaip nardymas, skraidymas lėktuvu. Mėgstu sportą, bet dabar irgi pauzė. Dabar daug pauzių – toks laikas. Kartais pagalvoji, kad tai negerai, bet priimi, jog šiuo metu taip reikia.
Nuolat teikiame paramą Ukrainai – esame tarsi logistinė bazė įvairioms paramos organizacijoms, kurios veža automobilius. Dar mėgstu žaisti šachmatais – dabar retai, daugiausia su sūnumis, o anksčiau žaisdavau labai intensyviai. Tai versle yra didžiulis privalumas. Filologas, kūrėjas ir šachmatai – labai pavojinga kombinacija.
