Sultinga, baltymų turtinga ir lengvai auginama net vazone – valgomieji lęšiai yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori išbandyti kažką daugiau nei įprastus prieskoninius augalus ant palangės ar balkone. Tinkamai pasėta ir prižiūrėta, ji ne tik papuošia erdvę švelniais žiedais, bet ir duoda vertingą, maistingą derlių.
valgomieji lęšiai (Lens culinaris Medik.) – tai vienmetis žolinis ankštinis augalas. Ji užauga 50–70 cm aukščio, turi ploną, šiek tiek plaukuotą ir stipriai šakotą stiebą. Vasarą ant ilgų žiedkočių pasirodo smulkūs mėlyni, violetiniai arba balti žiedai. Jiems nužydėjus, lęšės užmezga trumpas ankštis su suplokštėjusiais sėklomis, kurios tinkamos vartoti tik po terminio apdorojimo.
Valgomąją lęšį galima sėkmingai auginti vazonuose ar kituose induose, tačiau tam reikia tinkamai pasiruošti. Augalas mėgsta pralaidų, vidutiniškai derlingą substratą ir pakankamai didelį vazoną – geriausia rinktis maždaug 30 cm skersmens. Lęšsių sėklos sėjamos anksti pavasarį, tiesiai į žemę, maždaug 1 cm gyliu ir 4–6 cm atstumais. Į vieną vazoną pakanka pasėti 2–3 sėklas. Prieš sėją naudinga sėklas kelioms valandoms pamirkyti vandenyje, kad greičiau ir tolygiau sudygtų.
Vazoną reikėtų pastatyti gerai saulės apšviestoje vietoje. Lęšiai– ilgos dienos augalas, tačiau daigų dygimo metu gana gerai pakelia lengvas pavasarines šalnas. Paprastai sėklos sudygryja per 6–12 dienų nuo pasėjimo. Augdama derlingame substrate, lęšė dažniausiai nereikalauja papildomo tręšimo. Svarbiausia priežiūros dalis – reguliarus laistymas: žemė vazone turi būti nuolat lengvai drėgna visą vegetacijos laikotarpį, nes tokiomis sąlygomis augalas dera gausiausiai.
Augalui augant, stiebus galima paremti nedidele grotele ar keliais kuoliukais. Lęšiai ankštys būna paruoštos derliui, kai pradeda džiūti ir keisti spalvą. Tuomet verta sumažinti laistymą, kad džiūvimas paspartėtų. Kai ankštys tampa trapios ir paruduoja, jas galima nuskinti ir rankomis išlukštenti sėklas. Lęšius geriausia laikyti sausoje, vėsioje vietoje.
Kokios yra valgomosios lęšių savybės?
Valgomieji lęšiai – labai geras augalinės kilmės baltymų šaltinis. Maždaug 100 g virtų lęšiai grūdelių yra apie 9 g baltymų. Be to, jose gausu maistinių skaidulų, daugiausia netirpių, kurios gerina virškinimą, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje. Lęšiai yra gana nekaloringos, bet kartu turtingos sudėtiniais angliavandeniais, taip pat jose gausu kalio, magnio, geležies, folio rūgšties ir B grupės vitaminų. Dėl šios sudėties lęšiai padeda kovoti su mažakraujyste ir palaikyti normalų medžiagų apykaitos darbą.
Derinys iš skaidulų, kalio ir naudingų riebalų rūgščių prisideda prie to, kad lęšiai padeda mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį ir kraujospūdį, palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą. Be to, jos maitina žarnyno mikrobiotą, ilgiau išlaiko sotumo jausmą ir gerina žarnyno peristaltiką. Reguliariai vartojamos lęšių stiprina imuninę sistemą ir padeda palaikyti gerą raumenų būklę.
Ar galima lęšius auginti sode?
Lęšiai puikiai galima auginti ir sode, ji gerai prisitaiko ir prie Lietuvos klimato sąlygų. Sėklos į atvirą gruntą paprastai sėjamos balandžio pradžioje, kai dirvos temperatūra pasiekia apie 4–5 °C. Lęšiai sėjamos 3–5 cm gyliu, eilėmis, tarp kurių paliekama 20–30 cm atstumai. Augalas pakankamai atsparus nedidelėms šalnoms – pakelia iki maždaug –5 °C, todėl gerai ištveria vėsesnį pavasarį. Tačiau lęšiai reikalauja pilnos saulės ir lengvos, pralaidžios, neutralios reakcijos (pH 6,0–7,5) dirvos.
Kaip ankštinis augalas, lęšiai nereikalauja tręšimo azotu, nes per simbiotines bakterijas geba iš oro surišti azotą. Vis dėlto prieš sėją naudinga dirvą papildyti fosforu ir kaliu. Geriausia ją sėti trečiaisiais metais po mėšlo įterpimo, laikantis sėjomainos principų. Svarbu reguliariai ravėti piktžoles aplink augalus, ypač pradinėje augimo fazėje. Vėliau, augalui sustiprėjus, didėja jo atsparumas trumpalaikiam perdžiūvimui.
