Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentas, aviacijos inžinerijos ekspertas, atsargos plk. ltn. dr. Saulius Japertas
Karas Ukrainoje jau trukme pralenkė 1941–1945 m. laikotarpį, kai vyko aktyvūs Vokietijos ir SSRS karo veiksmai Rytuose. Nors viešojoje erdvėje netrūksta politinių scenarijų, apie tai, kaip keisis technikos ir technologijų naudojimas, vis dar kalbama gerokai rečiau ir fragmentiškiau.
Pastarieji dveji metai aiškiai parodė, kad kamikadzės tipo bepiločiai orlaiviai tapo vienu svarbiausių Rusijos spaudimo instrumentų. „Shahed“, „Geran“ ir jų modifikacijos masiškai naudojami siekiant išsekinti oro gynybą ir smogti kritinei infrastruktūrai. 2024–2025 m. statistika leidžia matyti pasikartojančias tendencijas, kurios sudaro pagrindą tikimybinėms 2026 m. prognozėms.
„Shahed“ fenomenas geriausiai paaiškinamas paprasta formule – kiekybė prieš kokybę. Tai palyginti pigios, vienkartinės platformos, sukurtos sunaikinti save kartu su taikiniu. Rusijoje jos dažnai vadinamos „Geran“, tačiau esmė ta pati: iranietiškos kilmės sprendimas ir jo vietinės modifikacijos, kurių stiprybė nėra technologinis sudėtingumas, o masiškumas.
Maža savikaina leidžia šiuos bepiločius leisti bangomis, priverčiant Ukrainą naudoti brangius oro gynybos išteklius prieš pigius taikinius. Net jei didžioji dalis aparatų numušama, keli prasiveržę dronai sukelia realią žalą civiliniams objektams ir palaiko nuolatinį psichologinį spaudimą visuomenei.
2024 ir 2025 metais kamikadzės tipo bepiločių naudojimas nuosekliai augo. Mėnesiniai „Shahed“, „Geran“ ir panašių platformų paleidimų skaičiai svyravo nuo kelių tūkstančių iki daugiau kaip šešių tūkstančių per mėnesį. Atakos iš pavienių smūgių iš esmės virto nuolatine spaudimo priemone, pasikartojančia beveik kasdien.
Didelę dalį šių bepiločių sunaikina Ukrainos oro gynyba. Oficialiuose pranešimuose neretai minima 70–85 procentų siekianti numušimo dalis, tačiau ji nėra pastovi ir priklauso nuo priemonių prieinamumo, oro sąlygų, atakų masto bei taktikos. Kuo ataka masiškesnė, tuo sunkiau išlaikyti aukštą perėmimo lygį.
Svarbu suprasti, kad net ir aukštas numušimo procentas nereiškia visiško saugumo. Jei per mėnesį paleidžiami keli tūkstančiai bepiločių, net 20–30 procentų prasiveržimų reiškia šimtus smūgių. Tokia aritmetika leidžia daryti nuoseklią žalą energetikai, sandėliams, gyvenamiesiems rajonams ir nuolat išlaiko grėsmę civiliams.
Kita aiški tendencija – sezoniškumas. Šaltuoju metų laiku atakos dažnėja, ypač prieš energetikos infrastruktūrą. Žiemą bepiločiai tampa pigiu, bet efektyviu būdu didinti spaudimą ne tik kariniu, bet ir socialiniu lygmeniu, ir šis modelis kartojosi tiek 2024, tiek 2025 metais.
Duomenys rodo, kad tai jau seniai nėra vien taktinė priemonė. Paleidimų dinamikoje matyti ne tik augimas, bet ir bangavimas, ypač 2025 metais, kai ramesnius laikotarpius keitė staigūs šuoliai. Tokia forma leidžia manyti, kad atakos planuojamos cikliškai, o ne vyksta atsitiktinai.
Pirmasis grafikas (1 pav.) atspindi Rusijos bepiločių paleidimų skaičių 2024–2025 m. Antrasis (2 pav.) parodo numuštų bepiločių kiekį, kuris absoliučiais skaičiais taip pat didėjo. Vis dėlto tai nereiškia, kad grėsmė mažėja, nes didėjantis paleidimų mastas reiškia ir didėjantį kasdienį spaudimą sistemoms, personalui ir resursams.
Trečiasis grafikas (3 pav.) svarbus kontekstui, nes parodo, kad numušimo procentas nėra stabilus. Masinių atakų metu efektyvumas krenta, nes oro gynyba fiziškai nepajėgia vienu metu sunaikinti visų taikinių. Būtent šiuose pikuose atsiskleidžia esminė išvada: kai puolimas paremtas kiekiu, net efektyvi gynyba negali garantuoti visiško saugumo.
Prognozuojant 2026 metus analitikai taiko bent du skirtingus metodus: deterministinį, paremtą vidurkiais ir sezoniškumu, ir tikimybinį, paremtą Markovo grandinės logika. Abu rezultatai pateikiami ketvirtajame grafike (4 pav.), todėl skirtumai tarp požiūrių matomi iš karto.
Markovo grandinės modelyje išskiriamos trys intensyvumo būsenos pagal mėnesinį paleidimų mastą: maža, vidutinė ir didelė. Remiantis 2024–2025 m. duomenimis sudaromos perėjimo tikimybės, kurios leidžia įvertinti, kaip tikėtina, kad intensyvumas išliks aukštas. Modelio rezultatai rodo, kad didelio intensyvumo būsenos išlaikymo tikimybė 2026 m. gali būti labai reikšminga, o tai reiškia ilgalaikį spaudimą be aiškaus sezoniškumo akcento.
Deterministinis metodas, priešingai, labiau išryškina metų eigos bangą. Jis leidžia suprasti, kaip skaičiai galėtų kisti, jei būtų išlaikytas dabartinis ritmas ir sezoniškumas, todėl prognozės kreivė atrodo labiau banguota. Šie metodai vienas kitam neprieštarauja: vienas paaiškina „kaip gali svyruoti“, kitas – „kiek tikėtina, kad bendra rizika išliks didelė“.
Abiejų prognozių bendras vardiklis panašus. 2026 metais bepiločių karo intensyvumas greičiausiai išliks aukštas, o lūžio taškas labiau tikėtinas ne dėl staigaus atakų nutrūkimo, bet dėl išteklių, technologijų ir taktikos pusiausvyros pokyčių. Kitaip tariant, svarbu ne vien prognozuojami skaičiai, o tai, kaip keisis gynybos pajėgumai ir gebėjimas adaptuotis.
Blogiausio scenarijaus logika remiasi prielaida, kad Rusija sugebėtų palaikyti arba didinti masinių atakų tempą, o Ukrainos oro gynybos efektyvumą ribotų priemonių trūkumas ar nuovargis. Tokiu atveju net ir gana aukšti numušimo rodikliai neapsaugotų nuo nuolatinių prasiveržimų, nes dideli skaičiai procentus paverčia šimtais sėkmingų smūgių per mėnesį.
Masiniai paleidimai taip pat reiškia nuolatinį spaudimą oro gynybos sistemoms ir išteklių balansui. Brangūs perėmimo sprendimai naudojami prieš palyginti pigius taikinius, o tai ilgainiui tampa išsekimo konkurencija. Net moderni gynyba susiduria su prioritetų dilema, kai taikinių skaičius viršija realias galimybes juos visus neutralizuoti.
Svarbiausia pamoka iš 2024–2025 m. duomenų paprasta: kamikadzės tipo bepiločiai tapo nuolatine strategijos dalimi, kurios esmė – ne technologinis pranašumas, o pastovus masiškumas. Todėl vertinant realią grėsmę nepakanka vien numušimo procento – būtina matyti visą paveikslą: kiek paleista, kokiu ritmu, kokiais ciklais ir kiek realiai prasiveržia.
2026 metų prognozės rodo tą patį bendrą kontūrą: dronų karas išlieka išsekimo karu. Jame svarbu ne tik tai, kiek bepiločių neutralizuota, bet ir kiek jų paleista, kada ir kokiu mastu. Kol kiekybinė pusiausvyra išlieka palanki agresoriui, bepiločiai ir toliau bus vienas pagrindinių spaudimo instrumentų kare prieš Ukrainą.
