Mokslininkams pavyko identifikuoti uolų tapybos pavyzdžius Indonezijoje, kurių amžius siekia apie 68 tūkstančius metų. Tai – vieni seniausių žinomų žmogaus kūrybiškumo apraiškų. Piešiniai aptikti oloje Sulavesio saloje – tropiniame Indonezijos centre esančiame salyne, šiaurės rytuose nuo Javos ir Balio. Moksliniame žurnale „Nature“ publikuotose nuotraukose matyti raudonai rusvi žmogaus rankų atspaudai, iš kurių dalies pirštai sąmoningai pailginti arba paaštrinti.
Tyrėjų teigimu, šie atspaudai sukurti ant prie uolos sienos priglaustų rankų purškiant pigmentą. Kai kuriais atvejais pirštų galiukai buvo tyčia modifikuojami. Pasak mokslininkų, ši uolų tapyba yra seniausias archeologinis „mūsų rūšies“ buvimo įrodymas, aptiktas Volesijos regione Indonezijoje.
Vienas tyrimo autorių, Grifito universiteto Australijoje archeologas Maksimas Oberas, komentuodamas šį radinį pažymėjo, kad tokie trafaretiniai rankų atspaudai gali liudyti buvus sudėtingą uolų tapybos tradiciją, paplitusią tarp skirtingų kultūrų. Vis dėlto iki šiol nėra aišku, kokie tiksliai žmonės sukūrė šiuos atvaizdus.
Tarp galimų autorių minimi denisoviečiai – išnykusi senovinių žmonių grupė, kuri gyveno šiame regione ir galėjo kontaktuoti su „Homo sapiens“. Kita versija teigia, kad atspaudus paliko šiuolaikiniai žmonės, kurių protėviai migravo iš Afrikos per Artimuosius Rytus į Indoneziją.
Šis atradimas dar kartą patvirtino, kad įrodymai apie ankstyvųjų žmonių novatorišką veiklą nuolat „stumiami“ vis toliau į praeitį. „Mums šis atradimas nėra istorijos pabaiga. Tai – kvietimas tęsti paieškas“, – pabrėžė Oberas.
Mokslininkai ketina tęsti tyrimus šiame regione, tikėdamiesi aptikti dar senesnių pirmykščio meno pavyzdžių. Nepriklausoma paleoantropologė Ženevjeva fon Pecinger, nedalyvavusi tyrime, teigė labai apsidžiaugusi išvydusi gautus rezultatus. Pasak jos, šis atradimas visiškai atitinka jos pačios įsivaizdavimą apie ankstyvąjį simbolinio mąstymo vystymąsi.
Priminta ir tai, kad mokslininkai visai neseniai identifikavo seniausius pasaulyje nuodingų strėlių antgalius, kurių amžius siekia apie 60 tūkstančių metų. Praėjusį mėnesį taip pat buvo paskelbti įrodymai apie seniausią tyčinį ugnies naudojimą žmonių, datuojamą maždaug 400 tūkstančių metų.
Tyrėjai nustatė, kad vorinės beždžionės pasižymi sudėtinga socialine organizacija ir maisto neieško atsitiktinai. Jos dalijasi tarpusavyje „vidine informacija“ apie geriausius vaismedžius miške. Mokslininkai išsiaiškino, kad šie primatai nuolat keičia savo pogrupių sudėtį. Toks elgesys leidžia gyvūnams perduoti vieni kitiems svarbias žinias apie maisto šaltinius.
