Virtuali gamyklos kopija, kuri dar prieš pradedant statybas gali apskaičiuoti gamybos laiką ir numatyti gedimus, šiandien jau yra realybė. Tačiau kas būtų, jei skaitmeninį dvynį turėtų ir žmogus – „virtualų save“, kuris galėtų reaguoti, mokytis, rašyti ir net kalbėti jūsų vardu? Kur baigiasi paprasta elgsenos imitacija ir prasideda sąmonę turintis „virtualus aš“, gebantis ne tik mėgdžioti, bet ir manipuliuoti?
Dirbtinio intelekto kompetencijų centro tvariam gyvenimui ir darbui „SustAInLivWork“ mokslininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Vidas Raudonis paaiškina, kad skaitmeninis dvynys – tai matematinis realaus objekto pavidalas, kuris, taip pat kaip ir žmogus, gali „jausti“, reaguoti ir net „sugesti“.
Skaitmeninis dvynys virtualioje erdvėje atkartoja realiame objekte vykstančius biologinius, mechaninius ir termodinaminius pokyčius. Jis kuriamas naudojant matematines ir fizikines lygtis, o sudėtingesnėse sistemose papildomai taikomi dirbtinio intelekto metodai. Pasak V. Raudonio, nesudėtingam mechaniniam objektui aprašyti pakanka palyginti nedidelio skaičiaus matematinių diferencialinių lygčių.
„Vis dėlto, jeigu norėtume susikurti skaitmeninį dvynį ir naudoti jį kaip savo „avatarą“ virtualioje aplinkoje, vien matematinių lygčių nepakaktų“, – sako „SustAInLivWork“ mokslininkas.
Kur skaitmeniniai dvyniai jau naudojami?
Skaitmeninio dvynio technologija jau kurį laiką taikoma pramonėje: nuo gamyklų, gamybos linijų ir įrenginių planavimo bei optimizavimo iki sudėtingų sistemų būklės stebėsenos ir priežiūros.
Transporto sektoriuje, pasitelkiant skaitmeninius dvynius, kuriami transporto sistemų virtualūs modeliai. Pastatų statyboje ir jų eksploatacijoje ši technologija padeda valdyti inžinerines sistemas – šildymą, vėdinimą, energijos sąnaudas. Energetikoje skaitmeniniai dvyniai naudojami elektrinių, tinklų ir atskirų įrenginių būklei stebėti bei priežiūrai planuoti.
„Jau dabar virtualioje gamykloje, pasitelkus automatizuotus skaitmeninius staklių dvynius, galima sukurti skaitmeninę, pavyzdžiui, batų kopiją. Tuomet galima apskaičiuoti gamybos trukmę, įvertinti, kiek laiko įranga veiktų be gedimų, ir virtualioje aplinkoje apmokyti naujus darbuotojus. Visa tai įmanoma dar neišliejus betono realios gamyklos statybai“, – pasakoja V. Raudonis.
Žmogaus skaitmeninis dvynys: iki jo dar toli
Nors virtualios įrenginių kopijos jau sėkmingai kuriamos ir taikomos, norint sukurti tikrą skaitmeninį žmogaus dvynį, tektų labai daug padirbėti.
Pasak profesoriaus, tikras žmogaus skaitmeninis dvynys turėtų atspindėti žmogaus biologinius, fiziologinius, neurologinius ir psichologinius procesus bei sąmonės apraiškas. Šiuo metu realiai įmanomas tik dalinis žmogaus procesų modeliavimas – pavyzdžiui, galima sukurti žmogaus kraujotakos sistemos skaitmeninį dvynį.
„Įdomu tai, kad jei šie dvyniai būtų kuriami remiantis tikru žmogumi, jie turėtų perimti ne tik fiziologinius ir biologinius procesus, bet ir žmogaus charakterio bei būdo savybes, įskaitant silpnybes. Viena jų – tinginystė“, – pastebi V. Raudonis.
„Virtualusis aš“: dirbtinis intelektas ar tik imitacija?
Per pastaruosius 20–30 metų žmonių santykis su technologijomis kardinaliai pasikeitė. Anksčiau kompiuterinės sistemos tik rodydavo vaizdą, skleisdavo garsą ir vykdydavo naudotojo komandas, o šiandien jos geba stebėti žmones, kaupti duomenis ir analizuoti surinktą informaciją.
„Pagal tai šios sistemos gali nustatyti, kokia jūsų nuotaika, kiek kartų ir kaip intensyviai spaudžiate mygtukus, kokios muzikos dažniausiai klausotės. Visi šie duomenys virsta į kažką, kas primena personalizuotą asistentą“, – aiškina V. Raudonis.
Pasak „SustAInLivWork“ eksperto, tai akivaizdu kasdienėse situacijose: paieškos sistemos automatiškai užbaigia įvedamus žodžius, elektroninės prekybos svetainės pagrindiniame puslapyje parodo tikėtinas pirkėjo prekes, o ekrano šoninėse juostose rodomos reklamos atspindi vartotojo pomėgius ar planuojamas keliones.
Dirbtinio intelekto kalbos modeliai jau dabar gali vietoje žmogaus rašyti laiškus, imituodami jo rašymo stilių ir toną. Skaitmeninėje erdvėje šie modeliai gali surinkti viešai prieinamą informaciją apie vartotoją, „perskaityti“ jo skaitomas knygas ar išanalizuoti socialinių tinklų paskyras, kad gebėtų generuoti atsakymus, panašius į jo komentaruose vartojamą kalbą.
Vis dėlto, pasak profesoriaus, tai nėra žmogaus sąmonės kopija: „Tai nėra jūsų pačių skaitmeninis dvynys, tai yra algoritmas, kuris, remdamasis tikimybių teorija, gali pakankamai tiksliai atkartoti jūsų elgseną.“
Pavojai: manipuliacija ir netikros tapatybės
Pagrindinis iššūkis kuriant skaitmeninį žmogaus dvynį – rizika, kad tokia technologija bus panaudota manipuliacijai. Pasak „SustAInLivWork“ mokslininko, pasitelkiant skaitmeninius dvynius galima kurti netikrą, konkrečiai auditorijai pritaikytą ir labai įtaigią informaciją, kuri paveiktų pavienių asmenų ar grupių nuomonę ir elgesį.
Pavyzdžiui, prisidengiant netikra tapatybe, galima apgauti kitus ir siekti finansinės naudos. „Žmonės, kuriantys tokią informaciją, neretai siekia skaldyti visuomenę, dirbtinai kurstyti įtampą tarp skirtingų jos grupių arba tiesiog neteisėtai pasipelnyti“, – įspėja V. Raudonis.
Kokia nauda būtų iš žmogaus skaitmeninio dvynio?
Jeigu skaitmeninio žmogaus dvynio idėja būtų įgyvendinta suvaldžius piktnaudžiavimo rizikas, žmogaus „antrasis aš“ galėtų prisidėti prie mokslo ir technologijų pažangos. Toks dvynys leistų kurti prognozes ir tikrinti įvairius pavojingus scenarijus, kuriuos realiame pasaulyje išbandyti būtų neetiška ar neįmanoma.
Pavyzdžiui, būtų galima tirti, kas nutiktų, jei žmogus leistųsi į kelionę į Marsą, kaip jo audinius paveiktų ilgalaikė radiacija ar kiek laiko žmogus gali išbūti be socialinio kontakto. Skaitmeninis dvynys galėtų tapti saugia bandymų terpe, padedančia geriau suprasti žmogaus organizmo ir psichikos ribas.
„Toks skaitmeninis dvynys, „apsiginklavęs“ šiuolaikiniu kalbos modeliu, galėtų jus pavaduoti socialinėje erdvėje. Bet ar jūs norėtumėte matyti, kaip patiktukus socialiniuose tinkluose renka jūsų paties kopija?“ – juokaudamas klausia V. Raudonis.
Mokslinė fantastika ar tolima realybė?
Tokia vizija primena ne vieno mokslinės fantastikos filmo siužetą: skaitmeniniai dvyniai, „supratę“, kad gali veikti be realaus pasaulio atitikmens, nustoja būti žmogaus galimybių plėtiniu ir tampa savarankiškomis asmenybėmis.
Vis dėlto, anot profesoriaus, iki tokio lūžio dar labai toli.
„Mes daug ko nežinome. Mums reikia atsakyti į klausimus: kas yra sąmonė, kodėl ląstelėse esančios mitochondrijos nustoja gaminti adenozino trifosfatą (ATP), kaip mūsų emocijas veikia graži muzika ir apskritai – kas yra ta graži muzika? Mes apie save žinome labai nedaug, todėl šiandien virtualioje aplinkoje iš esmės galime pakeisti tik savo aprangą ir šukuoseną. O tai – dar labai toli nuo skaitmeninio žmogaus dvynio“, – teigia profesorius.
