Medžių pelenai – tai dažnai nepelnytai nuvertinama žaliava. Daugeliui tai tik deginimo atliekos, tačiau iš tikrųjų tai vertingas, natūralus trąšos šaltinis, galintis praturtinti dirvožemį ir padėti augalams augti sveikiau. Svarbu tik žinoti, kada ir kaip juos naudoti, kad nepakenktume savo augalams.
Medžių pelenai – tai ne atlieka, o vertingas maisto medžiagų šaltinis augalams. Tačiau prieš panaudodami juos sode kaip natūralią trąšą, turime žinoti, kada ir kaip juos saugiai naudoti. Kai kuriais atvejais netinkamai panaudoti pelenai gali ne padėti, o rimtai pakenkti mūsų augalams.
Židinių ir krosnių, kūrenamų malkomis, savininkai pelenų turi nuolat. Šis biomasės deginimo šalutinis produktas daugiausia sudarytas iš kalcio, kalio ir fosforo. Taip pat jame yra įvairių makro- ir mikroelementų: mangano, magnio, vario, silicio, boro ir cinko. Svarbu tai, kad medžių pelenų sudėtyje nėra azoto, kurio augalams ypač reikia pavasarį ir vasaros pradžioje.
Medžių pelenai yra vertinga trąša, nes dėl didelio kalcio kiekio jie padeda mažinti dirvožemio rūgštingumą, o tai palengvina augalams būtinų maisto medžiagų pasisavinimą. Jie aprūpina dirvą reikalingais mineralais ir gali atbaidyti kai kuriuos kenkėjus. Vis dėlto negalima jų laikyti universalia trąša, tinkama visoms kultūroms.
Kaip naudoti medžių pelenus sode?
Norėdami nepakenkti augalams, naudodami medžių pelenus sode, turime laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Naudokime tik tokius pelenus, kurie susidarė deginant švarias, neimpregnuotas ir nemargintas medienos malkas arba geros kokybės medienos granules. Prieš tręšiant būtina žinoti, koks yra dirvožemio pH. Šią trąšą verta naudoti tik tada, kai dirvožemis yra per daug rūgštus, tai yra pH mažesnis nei 5,5. Jei pH yra aukštesnis, pelenų geriau nenaudoti.
Į ką dar atkreipti dėmesį? Reikia prisiminti, kad medžių pelenai gali likti karšti net kelias valandas po ugnies užgesimo. Kad išvengtume nudegimų ar gaisro pavojaus, pelenus naudokime tik visiškai atvėsusius. Dirbant su pelenais verta mūvėti pirštines ir užsidėti apsauginę kaukę, kad neįkvėptume smulkių dulkių.
Atvėsusius, sausus pelenus galima kaupti viso šildymo sezono metu metalinėje statinėje ar kibire, laikomame po stogu, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Toks indas turėtų būti uždarytas, kad pelenai nesudrėktų. Sudrėkę pelenai sukietėja, juos sunku paskleisti ir panaudoti. Medžių pelenus dirvožemio rūgštingumui mažinti geriausia berti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Sezono metu juos galima berti ir tiesiai prie augalų, tačiau saikingai.
Kurie augalai mėgsta pelenus, o kurių geriau netręšti?
Kurie augalai labiausiai „įvertins“ medžių pelenus? Šia natūralia trąša galima tręšti pomidorus, paprikas, agurkus, moliūgus, cukinijas ir patisonus, vidutiniškai apie 100 g/m². Vaismedžiams – tokiems kaip obelys, kriaušės, slyvos, trešnės, vyšnios – pelenai beriami aplink kamieną, po 1–2 stiklines vienam medžiui. Medžių pelenai tinka ir šarminį dirvožemį mėgstantiems dekoratyviniams augalams, pavyzdžiui, Karolinos jūkoms, paprastiesiems ligustrams, perovskijoms, levandoms (apie 50 g/m²).
Šią trąšą verta panaudoti ir vejai kalkinti (apie 30–50 g/m²), taip pat kaip priedą į kompostą (apie 25 g vienam litrui komposto masės). Tokiu būdu praturtintas kompostas bus maistingesnis ir subalansuotesnis.
Kokius augalus geriau palikti be medžių pelenų? Nors pelenai yra natūrali trąša, jie visiškai netinka rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Jais nereikėtų tręšti rododendrų, azalijų, hortenzijų, pierių, magnolijų, viržių, spanguolių, šilauogių ir sausmedžių (kamčiatinių sausmedžių). Šiems augalams reikalinga rūgšti, o ne šarminė dirva, todėl pelenai jiems gali smarkiai pakenkti.
