Vilniaus universiteto (VU) istorinė iniciatyva „Grįžtanti atmintis“ sulaukė išskirtinio įvertinimo – jos sumanytojai įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už pilietiškumą saugant istorinę atmintį. Istorijos fakulteto profesorė Jurgita Verbickienė šį apdovanojimą vertina dvejopai – ir kaip įpareigojimą tęsti prasmingą, teisingą darbą, ir kaip reikšmingo mokslinio atradimo pripažinimą.
„Ši VU iniciatyva atkuria istorinį teisingumą. Jos pradžioje buvo duotas pažadas, kad istorinis teisingumas turi būti atkurtas iki galo, o tai reiškia – visiems okupacijų metais iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Jų skaičius turėtų gerokai viršyti tūkstantį, o kol kas esame identifikavę 301. Kitas labai svarbus momentas – iš teisingumo atkūrimo mes daug mokomės: ne tik kaip visuomenė ar universiteto bendruomenė, bet ir kaip istorijos tyrėjai. Atrasti faktai buvo nauji ir iki tol nežinomi“, – pasakoja istorikė prof. J. Verbickienė.
Tyrimai atskleidė netikėtų faktų
Gali atrodyti neįtikėtina, kad beveik 450 metų gyvuojančiame Vilniaus universitete iki šiol ne visi istoriniai duomenys buvo žinomi. Tačiau 2016 m., pradėjus archyviniais tyrimais paremtą iniciatyvą, paaiškėjo faktai, kurie iki tol nebuvo aiškiai įvardyti.
„Pirmą kartą buvo dokumentiškai patvirtinta, kad nacių okupacijos metu žmonės iš universiteto buvo šalinami dėl tautybės ir politinių pažiūrų. Tarp archyvinių šaltinių rastas reikalavimas, kurį gavo tuometinis VU rektorius Mykolas Biržiška – pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus bei darbuotojus, taip pat asmenis, kaltintus kolaboravimu su pirmąja sovietine okupacine valdžia“, – prisimena iniciatorė.
Šie faktai buvo visiškai netikėti ir paskatino iš naujo permąstyti, kaip VU veikė nacių okupacijos sąlygomis. Iki tol viešajame diskurse dažniausiai minėtas 1943 m. kovo 15 d. VU uždarymas, neretai interpretuotas kaip principingas atsisakymas bendradarbiauti su okupacine valdžia. Tačiau tyrimas atskleidė, kad tam tikru laikotarpiu VU vadovybė vis dėlto vykdė okupacinės valdžios nurodymus – šalino studentus ir darbuotojus dėl ideologinių motyvų.
Kartu archyvuose rasta ir priešingų pavyzdžių – faktų, liudijančių bandymus padėti persekiojamiems žmonėms. „Vienas iš tokių atvejų – profesoriaus Vlado Lazersono istorija. Nors jis buvo pašalintas iš universiteto, rektorius Mykolas Biržiška jam suteikė dokumentus, galėjusius padėti evakuotis. Tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo ir buvo nužudytas Kauno gete.“
Panašiai elgtasi ir su Ona Šimaite – VU bibliotekininke, turėjusia oficialų rektoriaus leidimą eiti į getą „atsiimti knygų“. Iš tiesų ji ten nešė maistą, ginklus, slėpė žydų rankraščius, gelbėjo jų vaikus.
Iniciatyva įkvėpė kitus universitetus
Pasak istorikės, svarbiausia šios iniciatyvos žinia – atsakomybės prisiėmimas. VU nebijo pripažinti, kad universiteto istorija yra įvairialypė, ir per „Grįžtančios atminties“ projektą reflektuoja ne patį maloniausią savo praeities etapą. Toks atviras požiūris ne tik leido išryškinti sudėtingą universiteto istoriją, bet ir tapo postūmiu kitoms aukštosioms mokykloms regione įvertinti totalitarinių režimų poveikį jų bendruomenėms.
„Antisemitizmo apraiškų tyrimais tuometiniame Stepono Batoro universitete susidomėjo Lenkijos tyrėjai, o Poznanės universitetą mūsų iniciatyva įkvėpė įvertinti antisemitizmo pasireiškimus ir savo institucijoje. Iniciatyva domisi ir kiti Lietuvos universitetai. Neplanuotai tapome regioniniais lyderiais, kurie įkvepia kitus universitetus kurti naują santykį su savo praeitimi“, – džiaugiasi prof. J. Verbickienė.
Vroclavo universitetas tuo metu, kai startavo VU projektas „Grįžtanti atmintis“, savo profesūrai, daugiausia žydų kilmės, grąžino atimtus akademinius laipsnius, tačiau tai buvo vienkartinis veiksmas. VU – vienintelis universitetas, kuris simbolinių atminties diplomų įteikimo ceremoniją pavertė tradiciniu, jau dešimtmetį gyvuojančiu projektu.
„Svarstymai, kaip turėtų būti kuriamas santykis su sovietmečiu neteisybę patyrusiais universiteto bendruomenės nariais, kilo dar Sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, bet tuomet jie taip ir neperaugo į platesnes ar nuoseklias iniciatyvas. Prieš dešimtmetį buvo atrasti tinkami neteisybę patyrusių žmonių įamžinimo ir pagerbimo būdai – simbolinių atminties diplomų suteikimo ceremonija, gyvuojanti iki šiol“, – sako profesorė.
Ne statistika, o jautriausios gyvenimo istorijos
VU istorikė pasakoja, kad tyrimų metu paaiškėję apytiksliai skaičiai atskleidė neteisybės mastą – iš universiteto buvo pašalinta gerokai per tūkstantį žmonių: žydų, lenkų, lietuvių. „Šie žmonės tapo ne statistika, o konkrečiomis biografijomis. Kiekvienas vardas reiškė nutrauktas studijas, sugriautus gyvenimus, o dažnai – ir prarastas gyvybes. Todėl „Grįžtančios atminties“ iniciatyva siekia ne tik simbolinio gesto, bet ir teisingumo atkūrimo, net kai nebėra kam simbolinio diplomo įteikti.“
Vienas iš tokių atvejų – Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės istorija. Ji buvo pašalinta iš VU ir nužudyta kartu su visa šeima, todėl neliko artimųjų, galinčių priimti jos atminties diplomą. Šis buvo perduotas mokyklai, kurioje poetė mokėsi, kaip ženklas, kad atminimas išlieka net tada, kai nutrūksta giminės gyvavimas.
Viena jautriausių patirčių šioje iniciatyvoje – simboliniai „susitikimai“ su žmonėmis, kurių likimai tiesiogiai susiję su istorine neteisybe. Prof. J. Verbickienė pasakoja apie atvejį, kai buvo rasta ir pagerbta Gdanske gyvenanti Kristina Rzewuska. Ji buvo pašalinta iš VU dar jaunystėje, o prieš kelerius metus, jau garbaus amžiaus, Juzefo Pilsudskio laidotuvių liudininkei universitetas įteikė atminties diplomą, simboliškai grąžindamas ją į bendruomenę.
Bėgant metams iniciatyva atnešė ir netikėtų, kartais net kurioziškų situacijų. Vis dažniau artimieji patys kreipiasi į VU, norėdami pranešti apie savo šeimos narius, kurie Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo pašalinti iš universiteto. Pasitaiko atvejų, kai pateikta pavardė jau būna identifikuota tyrėjų.
„Būna, kad giminaičiai, išgirdę apie iniciatyvą, patys kreipiasi, norėdami nominuoti savo artimą žmogų kaip pašalintą iš VU. O mums ta pavardė jau žinoma, paaiškėja, kad tam žmogui diplomas jau suteiktas – tiesiog nepavyko identifikuoti užsienyje gyvenančių artimųjų.“
Tokių atvejų, pasak profesorės, jau buvo ne vienas. Kartą iniciatyva šeimai sugrąžino net du atminties diplomus – motinos ir tėvo. Abu buvo medikai, kadaise pašalinti iš VU ir ištremti.
Šie pavyzdžiai rodo, kad iniciatyva gyvena ne tik archyvuose, bet ir šeimų atmintyje. Todėl prof. J. Verbickienė kviečia žmones, žinančius savo šeimos istoriją, domėtis VU atliktais tyrimais ir paskelbtais atminties diplomų nominantų vardais.
Kaip randami nukentėję žmonės?
Iniciatyvos istorinius tyrimus atlieka VU muziejaus ir istorikų komanda. Surinkta medžiaga vertinama Atminties diplomų teikimo komisijoje, kurią sudaro universiteto mokslininkai. Socialiniu partneriu šiame procese veikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.
VU muziejininkė dr. Vaiva Kubeckienė pasakoja, kad pirmiausia kartu su kolege Julija Jonušaite-Varapnickiene renka informaciją apie nominantus, archyvuose ieško dokumentų apie studentus ir dėstytojus, pašalintus dėl okupacijų, tautybės ar politinių priežasčių. Muziejus taip pat saugo neišdalytus atminties diplomus asmenims, kurių pačių ar jų artimųjų nepavyko surasti.
„Tyrimo procesas prasideda nuo to, kad gauname žmonių pavardes iš komisijos, besikreipiančių asmenų ar viešų literatūros šaltinių. Iš pradžių atliekamas pirminis tyrimas muziejuje, sudėtingesnius atvejus padeda nagrinėti „Grįžtančios atminties“ komisijos nariai. Bendradarbiaujame su Lietuvos ypatinguoju archyvu ir Lietuvos centriniu valstybės archyvu, kur saugomi papildomi dokumentai. Siekiant efektyvumo, sukurtos aiškios procedūros ir dokumentų valdymo sistema, užtikrinanti tyrimo skaidrumą ir duomenų apsaugą“, – pasakoja J. Jonušaitė-Varapnickienė.
Pačios įsimintiniausios muziejaus darbuotojų istorijos dažniausiai būna tos, kurios užsibaigia gyvais susitikimais su nominantais arba jų artimaisiais, atsiimančiais diplomus. Dr. V. Kubeckienės atmintyje ryškiausiai išliko žmonės, kuriems atminties diplomai buvo įteikti pandemijos metu lauke, Didžiajame kieme. Juos asmeniškai atsiėmė patys nominantai – 93 metų vienuolė Laimutė Antanina Vanagaitė ir 94 metų tremtinys, inžinierius Alfonsas Bujokas.
Žmogiškumo pasirinkimas – kaip priešnuodis
Paklausta, ką ši iniciatyva gali duoti visuomenei, ko negalėtų nei politikai, nei kultūros institucijos, prof. J. Verbickienė pabrėžia mokslinių tyrimų svarbą ir edukacinę atsakomybę. VU remiasi patikrintais archyviniais duomenimis, sistemingais tyrimais ir iš jų pasakoja istorijas, kurios veda nuo mikro iki makro lygmens – nuo asmeninių likimų prie visuomenės savivokos. Tai leidžia ne tik kalbėti apie praeitį, bet ir mokyti apie pasirinkimų kainą ateityje.
Prieš dešimtmetį pradėti tyrimai apie iš VU pašalintus žmones atvėrė ne tik archyvus, bet ir sudėtingus moralinius pasirinkimus. Iš pradžių tai atrodė kaip istorijos atkūrimas, tačiau pamažu tapo aišku, kad kalbama ne vien apie praeitį, bet ir apie šiandienos vertybinius apsisprendimus.
Ši iniciatyva pasakoja apie žmones, kurie totalitarinių režimų sąlygomis rinkosi padėti, slėpti, gelbėti, ir primena, kad net tamsiausiais laikais egzistuoja galimybė pasirinkti žmogiškumą.
„„Grįžtančios atminties“ projektas yra apie pasirinkimus – apie žmogiškumo pasirinkimus. Turime savotišką priešnuodį, kuris parodo, kas gali nutikti, jei renkiesi prieš žmogiškąją prigimtį, jei nepadedi kitam žmogui. Praeities ir dabarties žmonių pasirinkimai ypač svarbūs šiandien, kai pasaulis vėl tampa nestabilus“, – įsitikinusi prof. J. Verbickienė.
