Ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko 1995 metais išleistas romanas „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ šiandien skaitomas naujai. Į 25 kalbas išversta knyga Vilniaus knygų mugėje pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Rašytoja sako, kad romano peržiūros akimirka atėjo 2014-ųjų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17.
Viena ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos intelektualių – rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė ir filosofė – į Vilniaus knygų mugę šiais metais atvyksta antrą kartą. 2023-iaisiais ji pristatė leidyklos „Alma littera“ lietuviškai išleistą knygą „Užmirštų „sekretų“ muziejus“.
Šiemet į Vilniaus knygų mugę, kuri vyks vasario 26–kovo 1 d., O. Zabužko grįžta su pasaulyje iš naujo atrandama ir vienu svarbiausių pokolonijinės bei feministinės literatūros tekstų Rytų Europoje laikoma knyga „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“. Knygą lietuviškai išleido leidykla „Hubris“.
Prieš kelionę į Vilnių O. Zabužko kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Keli kūrinio gyvenimai: nuo skandalo iki perspėjimo
Knygos pratarmėje rašote, kad romano pasirodymas buvo lyginamas su informacine bomba ir net įrašytas į Ukrainos istoriją greta Konstitucijos ir nacionalinės valiutos. Kaip nutinka, kad knyga gali turėti net keletą gyvenimų? „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pasirodė 1995 metais. Kuo ji buvo aktuali tada ir ką kalba šiandien? Ar laikas stipriai keičia kūrinį?
Apmaudu, kad ne tik Ukraina nebuvo pasiruošusi – taip bent iš dalies galima paaiškinti, kodėl tik per pastaruosius 5–6 metus atsirado daugiau šios knygos vertimų į kitas kalbas.
Ukrainoje „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ netruko būti praminti feminizmo „biblija“. Ne be pagrindo: po dešimtmečius trukusios komunistinės cenzūros, kai moters kūnas, išskyrus jo reprodukcines funkcijas, buvo išstumtas iš viešojo diskurso, romanas, kuriame iš moters perspektyvos aprašomas prastas seksas ir dar daugiau – į moters kūno patirties kalbą išverčiamos nacionalinės traumos – sukėlė ne tik kultūrinį šoką, bet ir skatino kelti feministinės revoliucijos klausimą.
Šis skandalas Ukrainoje pažadino lytiškumo suvokimą, išprovokavo rimtas diskusijas apie moterų problemas posovietinėje kultūroje. Tačiau tuomet mažai kas svarstė, kad romanas taps perspėjimu dėl ateities, o ne tik atsisveikinimu su kolonijine praeitimi. Skaitytojai nepastebėjo net to, kad visas šis „ukrainietiškas seksas“ vyksta Amerikoje, o jo fone matyti daugybė vadinamosios „prozako depresijos“ ir sutrikusios visuomenės kadrų – visuomenės, kurią formavo po Šaltojo karo susiklosčiusi nauja, vienpolė pasaulio tvarka.
Tuo metu ukrainiečiai dar tikėjo, kad globaliame „kaime“ yra suaugusiųjų, kurie žino geriau, o amerikiečiai, savaime suprantama, žino geriausiai.
Saugumo iliuzija ir geopolitinė katastrofa
Ar galima sakyti, kad jūsų romanas anuomet intuityviai fiksavo saugumo iliuziją, kuri vėliau atvedė į geopolitinę katastrofą?
Puikiai suformuluota. Manau, kad tai, ką jutau ore pačioje mūsų 30 metų trukusios Belle Époque aušroje, ir buvo saugumo iliuzija. Jei dar tiksliau – saviapgaulės kvapas.
Kol Rusija nepradėjo karo prieš Ukrainą, pati nesupratau, kad ši knyga jau buvo užčiuopusi karo nuojautą, sklindančią iš dešimtojo dešimtmečio Balkanų karų. Ji tapo tikruoju laikmečio nervu, tikrąja Zeitgeist, kurią visus tuos 30 metų taip atkakliai ignoravo svarbiausi intelektualai, žadėję „galutinę žmonijos politinės raidos formą“ (Fukuyama), „egzistencinę mirtį iš nuobodulio“ (Harari) ir kitas rožines vizijas.
Mano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ peržiūros akimirka atėjo 2014 metų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17. Tą vasarą buvau pakviesta į Alpbacho forumą Austrijoje, kur aukščiausio rango Europos politikai desperatiškai mėgino įtikinti auditoriją, kad puikus Fukuyamos ir Harari „naujasis pasaulis“ vis dar egzistuoja, o „abipusiai naudingas bendradarbiavimas su Rusija“ (šie žodžiai įstrigo visam gyvenimui) tebėra nepajudinamas principas. Kliūtimi jiems netapo net po Donecko stepę išbarstyti olandų vaikų kūnai.
Po diskusijų mums buvo surengta kultūrinė programa – jaunieji Vienos miesto teatro aktoriai performatyviai skaitė ištraukas iš „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“. Savo pasirodymą jie baigė žodžiais: „Ačiū už dėmesį, ponios ir ponai, gero skrydžio.“ Epizodas iš knygos su maža mergaite lėktuve buvo praleistas, bet ir ši frazė auditorijai užgniaužė kvapą. Praėjus 20 metų nuo romano pasirodymo, tekstas staiga nuskambėjo kaip lemtingas perspėjimas iš Baltazaro puotos: „Mene, Tekel, Upharsin.“ Turiu prisipažinti, pasijutau kaip kranksinti varna – jausmas niekuo ne malonesnis. Nuo to laiko ne kartą buvau pavadinta Kasandra. Skamba lyg ir garbingai, bet esmė juk nesikeičia.
Moters kūnas kaip politizuota traumos teritorija
Pratarmėje aiškiai formuluojate, kad moters kūnas romane yra „visiškai politizuota istorinės traumos teritorija“. Kaip ši formuluotė jums atrodo šiandien?
Tai – šiandienos formuluotė. Dešimtajame dešimtmetyje, kai rašiau romaną, tokiomis kategorijomis dar negalvojau. Rašytojai paprastai nėra geri savo kūrinių komentatoriai – tokios, pardavimui skirtos formuluotės atsiranda vėliau, kai reiškinys, kurį pavyko pavaizduoti, kasdienybėje ima kartotis taip plačiai, kad patraukia mokslininkų ir žiniasklaidos dėmesį. Kaip yra pasakęs vienas iškiliausių praėjusio amžiaus ukrainiečių mąstytojų Viktoras Petrovas-Domontovyčius: „Pirmiausia Renoir nutapė savo moteris, o paskui Renoir moterys pasirodė Paryžiaus gatvėse.“ Menas, grožinė literatūra žengia priekyje, terminai prikabinami vėliau.
Pavyzdžiui, „Tarnaitės pasakojimas“. Kai 1985-aisiais Margaret Atwood rašė šį romaną, atrodė, kad moterų išsilaisvinimo misija jau įvykdyta. Pati Atwood savo kruviną distopiją suvokė kaip duoklę Orwello tradicijai, tik parašytą iš moters perspektyvos. (Prašau nepamiršti, kad moterys rašytojos vis dar priverstos būti nuolatiniame dialoge su dominuojančia vyrų kultūra – mano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ irgi buvo atsakas į ją ir į Milaną Kunderą, kurio moters kūno instrumentalizavimas sekso scenose daug metų mane erzino.)
Ir pažiūrėkite, ką turime šiandien, praėjus 40 metų. Uždrausti abortai Lenkijoje, atrodantys tarsi politinis konsensusas, prieš abortus nukreipti įstatymų projektai svarstomi ir kitų Vakarų šalių parlamentuose, pasaulyje formuojasi savotiškos „Gileado respublikos“… Tarsi „Tarnaitės pasakojimas“ būtų tapęs naujų diktatūrų scenarijumi, o ne fantastiniu romanu.
Nesvarbu, šiandien ar vakar – moters kūnas visada buvo politinės kovos laukas. Ir šiandien – ne mažiau nei bet kada istorijoje.
Ukrainos moterų patirtys karo akivaizdoje
Knygoje vaizduojama prievartą patyrusios moters patirtis šiandien aiškiai persikelia į Ukrainą. Ar jūsų šalies moterys nesijaučia taip, kaip knygos veikėja?
Drįstu teigti, kad bet koks bandymas perkelti „Ukrainietiško sekso lauko tyrimuose“ atskleistą psichologinį modelį – okupacinio režimo išnaudojamas vyras tampa savo moters ir (ar) vaiko skriaudėju – į šiandienės Ukrainos politinį kraštovaizdį būtų smarkiai iškreiptas dėl Rusijos kariuomenės vykdomų masinius seksualinių nusikaltimų okupuotose teritorijose. Ten, kur grupiniai išžaginimai tampa įprastu naikinamojo karo genocido metodu, diskusija apie tai, kaip tai ateityje paveiks meilę, seksą ir santykius Ukrainos visuomenėje (o tai tikrai įvyks!), nebėra svarbiausias prioritetas.
Iki šiol mūsų viešasis diskursas daugiausia dėmesio skyrė Ukrainos kariuomenėje tarnaujančių moterų problemoms – jų yra daugiau nei 30 tūkstančių, iš jų apie 5 tūkstančiai – fronte. Šiandien Ukrainos kinas ir literatūra visomis išgalėmis siekia suteikti balsą Rusijos seksualinių nusikaltimų aukoms. Ir tai niekada nebuvo lengva tema: iki 2001 metų tarptautinė teisė okupacinių kariuomenių vykdytų grupinių išžaginimų nekvalifikavo kaip nusikaltimo žmoniškumui. Iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos beveik nebuvo ir Antrojo pasaulinio karo aukų memuarų (esu parašiusi esė – įžangą pirmajai tokiai lenkiškai išleistai memuarų knygai, Alaine Polcz „Viena moteris kare“).
Pats laikas atkurti pamirštą Europos istorijos dalį – tegu mūsų karas tampa raktu, atveriančiu užrakintas „spintas“, kuriose ilgus metus slėpti liudijimai.
Jei man reikėtų kurti panašią „ukrainietiško sekso“ istoriją 2020-ųjų fone, romano personažas tapytojas, ko gero, vengtų šaukimo į kariuomenę ir įtikinėtų savo merginą, kad jo – genijaus – gyvenimas pernelyg vertingas, kad būtų švaistomas apkasuose. Laikui bėgant, jis veikiausiai imtų jai keršyti už savo pačio slepiamą bailumą.
Galbūt vieną dieną kas nors parašys tokią istoriją.
„Neišverčiamas“ romanas ir kalbos vaidmuo
Esate sakiusi, kad ši knyga sunkiai verčiama į užsienio kalbas. Kas jums svarbiausia, kad romanas lietuviškai skambėtų taip, kaip reikia?
Labai vertinu dėmesį kalbos problematikai šiame romane. Sunku nuspėti, kiek ir ko bus prarasta lietuviškame vertime (kaip ir bet kuriame kitame, nes šis romanas, mano giliu įsitikinimu, yra neišverčiamas – sunku ir suprasti, kaip atsitiko, kad dabar pasirašau sutartį jau dėl 25-ojo jo vertimo!). Tačiau faktas tas, kad būtent ukrainiečių kalba romane tampa vienu iš veikėjų, veikiančiu amerikietiškoje herojės vienatvėje.
Būtent kalba, ir tik kalba, suteikia jai kolektyvinės atminties galią – kad ir kokia skausminga ar traumuojanti ji būtų, ji vis tiek teikia stiprybės – ir išlaiko ją sujungtą su kultūrine giminystės linija, su jos „poetine šeima“, iš kartos į kartą išsaugojusia kalbą.
Kalba kaip pasipriešinimo forma
Skaičiau, kad Mariupolio teatras atstatytas, o rusai jame rodo savo spektaklius. Jūsų knygoje nemažai kalbama apie ukrainiečių kalbą, kuri tampa pasipriešinimo forma. Mūsų, lietuvių, kalbai taip pat gresia pavojus. Ką reiškia – sunaikinti kalbą?
Tam tikra prasme mano herojės atvejis jau savaime yra atsakymas į šį klausimą. Kalba yra neišsenkantis žmogaus stiprybės šaltinis. Ją praradęs tampi labiau pažeidžiamas, labiau priklausomas nuo atsitiktinių veiksnių. Todėl pagrindiniu agresoriaus taikiniu visada tampa tos grupės kalba, kurią ketinama išnaikinti arba asimiliuoti.
Prisimindami, kiek kalbų mūsų žemyne išnyko vien per pastaruosius du šimtmečius, mes – ir ukrainiečiai, ir lietuviai – turėtume didžiuotis, kad išsaugojome savąsias. Kad ir kaip desperatiškai Putinas ar bet kuris po jo ateisiantis diktatorius stengtųsi ištrinti mūsų sėkmę, išlikimo varžybose jau dabar esame tarp laimėtojų. Varžybose, kurios ruošia žmoniją būsimam dirbtinio intelekto „Babelio bokštui“.
Baimės karo kasdienybėje ir viltis dėl pasaulio ateities
Ko šiandien labiausiai bijote? Ir kokią viltį dėl pasaulio ateities puoselėjate?
Atvirai kalbant, šiandien labiausiai bijau, kad tuo metu, kai sėdėsiu ant klozeto, į mano namą pataikys rusų raketa, o gelbėtojai, traukdami mano kūną iš po griuvėsių, išvys pačią apgailėtiniausią būseną – be jokio orumo. Tai nėra paranoja: šią baimę patyrė kiekvienas, kas tualete yra girdėjęs artėjant „Shahed“ drono garsą.
Spaudoje pasirodo daugybė moterų tekstų, kuriuose pusiau su humoru aptariami specialiai gelbėtojų komandai „paruošti“ seksualūs apatiniai – tai dar viena kūno patirtis, kurią pasaulinė literatūra iki šiol ignoravo.
Žvelgdama plačiau, esu ontologinė optimistė. Visą pastarąjį dešimtmetį, vos gavusi progą, „krankiu“, kad mūsų civilizacija įžengė į turbulencijos zoną ir turime prisisegti saugos diržus. Šiandien ją išgyvename, turbulencija tik didės, kol bus paleistas iš naujo 1945 m. Jaltoje trijų didžiųjų „kanibalų“ sukurtas pasaulis. Visi mato, jog jame susikaupė pernelyg daug sisteminių klaidų.
2022 metais išleidau knygai prilygstančią esė „Ilgiausia kelionė“ (The Longest Journey). Jos tikslas – aptarti Rusijos karą prieš Ukrainą platesniame kultūriniame kontekste ir parodyti, kad jis žymi 300 metų trukusio istorinio ciklo – imperijų amžiaus – pabaigą. Manau, ši knyga (jei būtų išleista lietuviškai) geriausiai atsakytų į jūsų klausimą. O trumpai – prisisegkime saugos diržus ir, kaip sako „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ herojė, „gero skrydžio“.
