Merkurijus dažnai vadinamas „mažąja, mirusia uola“ prie pat Saulės. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo visai kitokį vaizdą – šioje ekstremalioje planetoje vis dar vyksta geologiniai procesai. Žemiau – apibendrinta naujausių tyrimų apžvalga lietuvių kalba.
Merkurijus – kraštutinumų planeta. Tai mažiausia Saulės sistemos planeta ir arčiausiai Saulės esantis pasaulis. Jo paviršiaus temperatūra gali svyruoti maždaug nuo –180 °C iki +430 °C. Nors Merkurijus plika akimi matomas iš Žemės ir žinomas nuo senovės, jį stebėti sudėtinga dėl nedidelio kampinio atstumo nuo Saulės.
Paradoksalu, bet net ir žinodami apie šią planetą tūkstančius metų, ją detaliau tyrinėti pradėjome visai neseniai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pradėtos plataus masto analizės, atskleidusios netikėtų rezultatų. Vienas naujas tyrimas meta iššūkį ilgai vyravusiai nuomonei, kad Merkurijus yra visiškai „negyva“ ir geologiškai nebeaktyvi planeta.
Smugų tyrimai Merkurijuje: požymiai, kad planeta vis dar aktyvi
Naujausi Šveicarijos ir Italijos mokslininkų tyrimai, atlikti dr. Valentino Bickelo vadovaujamoje komandoje Berno universiteto Kosmoso ir gyvenamumo centre (Center for Space and Habitability, CSH) ir NCCR PlanetS programoje, atskleidė reikšmingų naujų faktų apie arčiausiai Saulės esančią planetą.
Tyrėjai pirmą kartą sistemingai išanalizavo charakteringas paviršiaus struktūras – ant Merkurijaus šlaitų matomas smulkias smugas. Pasirodė, kad tai yra naujausios geologinės veiklos pėdsakai. Buvo žinoma, jog ankstyvoje istorijoje Merkurijus buvo geologiškai aktyvus, tačiau ilgą laiką manyta, kad šiandien planeta praktiškai nebekinta. Nauja smūgų žemėlapio analizė, parodanti jų gausą ir pasiskirstymą, leidžia pažvelgti į „gyvenimą“ šioje mažoje planetoje visai kitu kampu.
Pirmą išsamią šių struktūrų žemėlapį mokslininkai sudarė pasitelkę dirbtinį intelektą ir NASA zondo MESSENGER (2011–2015 m.) padarytas nuotraukas. Tyrėjams pavyko suskaičiuoti apie 400 tokių smūgų. Paaiškėjo, kad jos daugiausia aptinkamos stipriai apšviestuose jaunų kraterių šlaituose, kur meteorų smūgiai atidengė giliau slypintį, lakiųjų medžiagų turtingą gruntą. Toks šių struktūrų telkimasis periodiškai labiau įkaistančiose vietose leidžia manyti, kad labai svarbų vaidmenį jų susidarymui turi Saulės spinduliuotė.
„Mūsų analizė leidžia teigti, kad linijos ant šlaitų greičiausiai susidaro iš planetos vidaus kylančioms lakioms medžiagoms – tokioms kaip siera ir kiti lengvieji elementai – išgaruojant“, – aiškina dr. Valentinas Bickelas. Taigi šios struktūros yra ne tik erozijos ar nuošliaužų, bet ir vidinių procesų – savotiško „išprakaitavimo“ – paviršiuje ženklas.
Merkurijus – nebe „nuobodi, mirusi uola“
Naujas atradimas iš esmės keičia Merkurijaus įvaizdį – iš tuščios, sustingusios uolos jis tampa dar besivystančia, dinamiška planeta.
„Mūsų atradimai piešia visiškai kitokį, dinamišką iš pirmo žvilgsnio mirusios, sausos ir nuobodžios Merkurijaus planetos paveikslą“, – pabrėžia dr. Bickelas. – „Mūsų rezultatai rodo, kad Merkurijus ne tik turi audringą praeitį, bet ir iki šiol kinta.“
Gauti duomenys yra ypač svarbūs planuojant ir aiškinantis būsimas misijas į Merkurijų. Jie padeda tiksliau pasirinkti stebėjimo zonas, geologinių tyrimų prioritetus ir modeliuoti planetos vidaus struktūrą bei evoliuciją.
BepiColombo misija: ko tikimasi iš naujų duomenų?
Vienas svarbiausių artimiausių žingsnių, galinčių patvirtinti ir išplėsti dabartinius rezultatus, yra Europos kosmoso agentūros (ESA) ir Japonijos aerokosmoso tyrimų agentūros (JAXA) bendra misija BepiColombo. Ši sonda jau keliauja link Merkurijaus ir ateityje pateiks naujų, dar detalesnių planetos paviršiaus nuotraukų bei matavimų.
Iš BepiColombo tikimasi: aukštesnės raiškos paviršiaus vaizdų, leisiančių aptikti dar smulkesnes struktūras, tikslesnių duomenų apie paviršiaus ir paviršiaus artumos cheminę sudėtį, geresnio supratimo, kaip Merkurijuje pasiskirsčiusios lakiosios medžiagos, tokios kaip siera, informacijos, padedančios patikslinti vidinės struktūros ir terminės evoliucijos modelius.
Tikimasi, kad BepiColombo perduoti duomenys leis patikrinti dabartinių tyrimų išvadas ir atsakyti į klausimą, kokiu mastu Merkurijus iš tikrųjų išlieka geologiškai aktyvus ir kaip šis aktyvumas keitėsi per laiką.
