Šį mėnesį tarptautinė mokslininkų grupė bando įrengti jutiklius ant Tveitso ledyno ir aplink jį. Šis ledynas – vienas nestabiliausių pasaulyje, neretai vadinamas Antarktidos „Paskutinio teismo ledynu“. Jei jis subyrėtų, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų daugiau kaip pusmetriu.
Šiandien dalis komandos tiesiogiai ant ledyno mėgins nuleisti šviesolaidinį kabelį per beveik kilometro gylio gręžinį į ledą, arčiau ledyno įsitvirtinimo linijos, kur vandenynas ardo jį iš apačios. Tuo pat metu kita grupės dalis, dirbanti Pietų Korėjos ledlaužyje RV Araon, planuoja nuleisti dar vieną kabelį, kuriuo robotas leisysis iki uolėtos morenos Amuntseno jūroje.
Per artimiausius dvejus metus jutiklių surinkti duomenys užpildys esmines spragas bazinėse žiniose apie Tveitsą. Be to, jie padės spręsti, ar įmanoma įgyvendinti drąsią idėją – sulėtinti šio ledyno žūtį.
Po vandeniu pastatyta siena prieš šiltą srovę
Šiuo metu šiltas vanduo vos persilieja per povandeninį gūbrį (moreną), o tada kanjonu jūros dugne teka link ledyno pamatinės dalies. Jei ši natūrali „užtvanka“ būtų kiek aukštesnė, ji galėtų sulaikyti šiltas sroves. Remdamiesi duomenimis apie srovių greitį ir vandens temperatūrą, mokslininkai ir inžinieriai modeliavimo būdu tikrins, ar milžiniškas „užuolaidos“ tipo statinys ant morenos viršaus galėtų nukreipti šiltą vandenį nuo ledyno pado ir ar apskritai įmanoma tokį objektą pastatyti.
Norint išvengti katastrofos tokiu būdu, prireiktų milžiniškos konstrukcijos: pati užuolaida turėtų būti iki 150 metrų aukščio ir 80 kilometrų ilgio. Tačiau vietinės sąlygos yra itin trapios – „lyg ant peilio ašmenų“, – sako Niujorko universiteto klimatologas, projekto „Seabed Curtain“ (Jūros dugno užuolaida) dalyvis Deividas Holandas. Jo ir dar kai kurių mokslininkų įsitikinimu, toks įsikišimas gali pakeisti ledyno likimą.
„Mintis, kad egzistuoja „švarus išėjimas“ iš klimato krizės, – žmonės turi liautis ja tikėję. Pasaulis pasirinks tą sprendimą, kuris bus mažiausiai žiaurus“, – pabrėžė Holandas.
Nuo fantastikos prie realybės
Prieš kelerius metus užuolaidos projektas buvo periferinė idėja, kurią glaciologas Džonas Mūras iš Laplandijos universiteto su keliais bendraminčiais pasiūlė mokslinių straipsnių cikle. Geoinžinerija, skirta kovoti su klimato kaitos padariniais ne lėtinant pačią kaitą, glaciologų bendruomenėje ilgą laiką buvo tarsi „juoda dėmė“.
Dabar vis daugiau mokslininkų pradeda manyti, kad taikytini, vietiniai įsikišimai į klimatą yra neišvengiami. Užuolaidos projektas ir bent viena konkuruojanti idėja, kaip sulėtinti Tveitso tirpimą, jau pritraukė milijonus dolerių – ne tik iš geoinžinerijos šalininkų, bet ir iš tradicinių filantropinių fondų.
Geoinžinerija, kuri taip pat gali apimti anglies dioksido šalinimą iš vandenyno ir aerozolių purškimą stratosferoje siekiant pritemdyti saulę, sulaukia vis daugiau šalininkų ir dėl to, kad anglies dioksido mažinimo tempas per lėtas. Praėjusį rudenį JT paskelbė, kad per artimiausią dešimtmetį pasaulinė temperatūra tikriausiai viršys ikipramoninio laikotarpio lygį daugiau kaip 1,5 °C – ribą, kurios stengtasi išvengti pagal Paryžiaus susitarimą.
Norvegijos buvusi užsienio reikalų viceministrė Marianna Hagen prisipažino ilgą laiką geoinžineriją laikiusi „mokslinės fantastikos sritimi, kuriai neverta gaišti laiko“. Tačiau karas Ukrainoje pakeitė retoriką šiuo klausimu:
„Energetinis saugumas iškilo į pirmą planą, ir niekas daugiau nekalbėjo apie energetinę pertvarką. Aš atsidūriau Džono [Mūro] stovykloje daugiausia iš nevilties, nes nemačiau saugaus kelio būsimoms kartoms be būtinų tokių „pleistro“ tipo sprendimų tyrimų, kurie leistų laimėti laiko.“
2024 metais ji tapo viena iš projekto „Užuolaida“ vadovių. Projektas greitai gavo finansavimą iš nevyriausybinių organizacijų „Outlier Projects“ (vadovaujamos buvusio „Meta“ vadovo) ir Tomo Vilhelmseno fondo.
Neveiklumo kaina
Kita grupė – „Arête Glacier Initiative“ – tyrinėja idėją „pritvirtinti“ Tveitsą prie uolinio pagrindo išsiurbiant tepamąjį tirpsmo vandenį iš po jo pado. Dar viena iniciatyva, „Real Ice“, bando pumpuoti jūros vandenį ant Arkties ledo, kad šis pastorėtų.
„Tai labai lokalizuoti įsikišimai dėl globalios naudos“, – sako Brentas Minčiu, geofizikas iš Kaltecho.
Mokslininkai sutaria: be įsikišimo Tveitso atsitraukimas per artimiausią šimtmetį paspartės ir ledynas galiausiai subyrės. Tveitsas veikia kaip kamštis Vakarų Antarktidos ledyniniam skydui, kuriame yra tiek vandens, kad jo pakaktų pasaulio jūros lygiui pakelti beveik 5 metrais. Vietinių intervencijų kaina, anot šalininkų, nublanksta prieš išlaidas, kurių prireiktų statant užtvankas aplink didžiuosius miestus.
Mūras ir jo kolegos apskaičiavo, kad užuolaidos įrengimas gali kainuoti 40–80 mlrd. JAV dolerių (plius 1–2 mlrd. per metus priežiūrai), tuo tarpu prisitaikymas prie kylančio jūros lygio kasmet kainuotų maždaug 40 mlrd. dolerių. Vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek teks kažką statyti, kad kovotume su jūra.
Kritika ir etika
Vis dėlto daugelis mokslininkų bendruomenės narių ir toliau kategoriškai nepritaria tiek geoinžinerijos pasiūlymams, tiek pačiam tokių idėjų svarstymo pagrindimui. Neseniai paskelbtame straipsnyje poliarinis glaciologas Martinas Zigertas iš Ekseterio universiteto ir 41 bendraautorius išsamiai paaiškino, kodėl užuolaidos projektas ir kitos idėjos yra techniškai neįmanomos, pernelyg brangios ir potencialiai pavojingos ekosistemoms. Pagrindinis argumentas: tokios idėjos pavojingai atitraukia dėmesį nuo anglies dioksido mažinimo.
Ted’as Skambosas, glaciologas, vadovavęs dideliam JAV ir Jungtinės Karalystės Tveitso tyrimų projektui, anksčiau atsargiai palaikė geoinžinerijos tyrimus. Tačiau dabar jis tam griežtai priešinasi.
„Mes jokiu būdu neturime finansuoti ar remti pastangų ar netgi bandymų švelninti ledo praradimą. Vietoj to tyrimai turi likti sutelkti į iškastinio kuro naudojimo mažinimą“, – parašė jis.
Geoinžinerijos šalininkai savo oponentus laiko ne mažiau trumparegiais.
„Vien tik dokumentuoti kriosferos pokyčius – tai tas pats, kas rinktis geriausią vietą „Titanike“, kad išklausytum paskutinę orkestro melodiją, kol laivas skęsta. Geoinžinerinių įsikišimų tyrimas – tai gelbėjimosi valčių nuleidimas“, – sako Mūras.
Jo nuomone, net jei dekarbonizacija prasidėtų rytoj, tai dar nereiškia, kad Tveitsas būtų išgelbėtas nuo kolapso.
Klausimas, kiek toli esame pasiryžę eiti, kad išsaugotume ledynus atpažįstamu pavidalu, kol pasaulis dirba ties dekarbonizacija, lieka atviras. Tačiau Deividas Holandas ryžtasi prognozuoti šių debatų baigtį.
„Persikelkime 1000 metų į priekį – Žemė bus geoinžinerinė. Visas klimatas bus reguliuojamas tarsi „išmaniuosiuose namuose“, be jokių klausimų. Jei žmonija išgyvens, ji tiesiog taip ir padarys“, – sakė jis.
