Naujai laukinėje Madagaskaro gamtoje aptiktas voras, žinomas kaip Darvino voras, mezga tinklą, kuris yra tvirtesnis už kevlarą – ypač tvirtą sintetinį pluoštą. Taip nustatytas naujas biologinio tvirtumo rekordas.
Remiantis tyrimu, paskelbtu žurnale „The Journal of Arachnology“, šis voras virš upių ir upelių pina milžiniškus, apskritimus primenančius tinklus, kuriuos pakabina ant daugiau kaip 25 metrų ilgio gijų. Jo tinklas ne tik išlaiko apkrovą, bet ir sugeria energiją efektyviau nei bet kuri iki šiol žinoma natūrali ar sintetinė medžiaga.
Šį rūšį – Caerostris darwini – aptikę zoologas Ignis Agnarssonas ir biologas Matjažas Kuntneris pabrėžia, kad tai išskirtinis biologinių inovacijų pavyzdys. Nors Madagaskaro izoliuota ekosistema jau yra davusi daug neįprastų gyvūnų, šis voras išsiskiria ne savo išvaizda, o tuo, ką ir kaip jis stato.
Didžiausias žinomas voratinklis
Ant medžių žievės gyvenantis Darvino voras pina tinklus, kurie gali užimti daugiau kaip 3 kvadratinių metrų plotą ir kabo ore virš upių. Jokie kiti aštuonkojai plėšrūnai, kiek žinoma, nestato voratinklių tokiose vietose – kelių metrų aukštyje virš vandens, pritvirtindami juos prie medžių priešinguose krantuose.
Toks išdėstymas reiškia, kad tinklas turi atlaikyti vėją, nuolatinę įtampą ir besipriešinančios grobio aukos kovą. Mokslininkai mano, kad vorai tikriausiai paleidžia gijas per vandens telkinį ir leidžia joms nusileisti ant šakų kitoje pusėje, taip suformuodami tinklo pagrindą. Įsitvirtinę jie nuaudžia likusią konstrukcijos dalį.
Nors kai kurie kiti vorai pina tinklus netoli vandens telkinių, nė vienas iš jų nebuvo užfiksuotas kuriantis tokio masto struktūras atviroje erdvėje. Manoma, kad būtent šios buveinės sąlygos ir reikalavimai paskatino evoliucionuoti nepaprastai savitą šilką, pritaikytą atlaikyti ne tik dideles jėgas, bet ir ilgalaikį poveikį.
Šilkas su neprilygstamu energijos sugėrimu
Tyrėjų komanda nustatė, kad šio voro šilkas gali sugerti milžinišką kinetinę energiją prieš nutrūkdamas ir šiuo požiūriu pranoksta net kevlarą – medžiagą, naudojamą neperšaunamoms liemenėms. Pažymima, kad šis tinklas yra „10 kartų pranašesnis už kevlarą“ ne tik tvirtumu, bet ir atsparumu dilimui.
„Šis voras žinomas tuo, kad vienas iš jo gaminamo šilko tipų – vadinamasis „dragline“ (laikančioji gija) – yra tvirčiausias kada nors išmatuotas vorų šilkas“, – aiškina evoliucinė biologė Džesika Garb iš Masačusetso universiteto Louelyje, pagrindinė tyrimo autorė.
Esminį vaidmenį čia atlieka elastingumas. Prieš nutrūkdamas Darvino voro šilkas gali išsitempti dvigubai daugiau nei kitų ratinius tinklus mezgančių vorų gijos. Dėl to tinklas išlieka sveikas net tada, kai grobis intensyviai priešinasi, o energija sukaupiama ir išsklaidoma neperplėšiant konstrukcijos.
Molekulinė struktūra, lemianti šias išskirtines savybes, kol kas dar nėra žinoma. Vis dėlto ekspertai tikisi, kad būsimi tyrimai padės atskleisti, kas daro šį šilką tokiu nepaprastai efektyviu.
Ekstremalios konstrukcijos iš mažo statytojo
Nors pats voras vos siekia 2,5 centimetro skersmenį, jo įtaka aplinkai yra labai didelė. Agnarssonas ir Kuntneris pastebėjo, kad viename tinkle reguliariai įstringa dešimtys vabzdžių. Tinklo dydis ir pastangos, kurių reikia jam sukurti, yra milžiniški, tačiau atrodo, kad maistinė nauda šias investicijas atsveria.
Įdomu tai, kad tinkle nebuvo aptikta stambių aukų, tokių kaip paukščiai ar šikšnosparniai, tačiau tyrėjai neatmeta ir tokios galimybės. Tinklas pakankamai tvirtas ir didelis, kad išlaikytų ir mažus stuburinius gyvūnus. Atsižvelgiant į tai, kad gamtoje yra daugiau kaip 40 000 vorų rūšių ir maždaug 200 000 šilko tipų, galima manyti, jog medžių kamienais ropštinėjančio Darvino voro šilkas – tik vienas iš daugelio, pasižyminčių stulbinamomis savybėmis.
