Insultą patyrę žmonės dažnai susiduria su dideliais ir ilgai trunkančiais rankų veiklos sutrikimais. Dažnai pablogėja abiejų rankų funkcija: jei viena ranka labiau pažeista po insulto, kita taip pat tampa sunkiau valdoma.
Palyginti su sveiko žmogaus dominuojančia ranka, insulto ištiktas asmuo, naudodamas mažiau pažeistą ranką, kasdienes užduotis gali atlikti net tris kartus lėčiau.
Tai sukuria labai sudėtingą ir varginančią kasdienybę. Žmonės, kurių viena ranka yra stipriai pažeista, beveik visiškai priklauso nuo kitos rankos atliekant kasdienes veiklas – valgant, rengiantis, tvarkant namus.
Kai ši „gera“ ranka juda lėtai, nerangiai ir neefektyviai, net paprastos užduotys tampa varginančios ir demotyvuojančios. Kai kurie žmonės pradeda jų vengti visai.
Šią ranką galima sustiprinti. Naujai publikuotame tyrime žurnale JAMA Neurology nustatyta, kad treniruojant mažiau pažeistą ranką žmonėms, jau seniau patyrusiems insultą, galima pagerinti kasdienį plaštakos funkcionavimą. Kai kuriais atvejais tai pasirodė net efektyviau nei reabilitacija, sutelkta tik į labiausiai pažeistą ranką.
Kas yra insultas?
Insultas įvyksta tada, kai kraujotaka smegenyse staiga sutrinka – dėl užsikimšusios kraujagyslės arba dėl kraujavimo. Be deguonies smegenų ląstelės ima žūti.
Kiekviena smegenų pusė daugiausia valdo priešingą kūno pusę, todėl insultas dažnai sukelia judėjimo sutrikimus kūno pusėje, priešingoje pažeistai smegenų sričiai. Dėl šios priežasties tradicinė insulto reabilitacija daugiausia buvo sutelkta į labiausiai pažeistos rankos judesių atkūrimą.
Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius atlikti tyrimai parodė, kad abi smegenų pusės prisideda prie abiejų rankų judesių valdymo, tik atlieka skirtingus vaidmenis. Dėl to pažeidus vieną smegenų pusę, judesių problemos gali pasireikšti abiejose kūno pusėse.
Kaip ir galima tikėtis, ranka, esanti priešingoje pusėje nei smegenų pažeidimas, dažnai tampa labai silpna, sustingusi, sunkiai valdoma valingai. Tai riboja jos panaudojimą siekiant, sugriebiant ir manipuliuojant daiktais.
Tačiau ir kita ranka, kuri paprastai laikoma „nepažeista“, dažnai nebūna visiškai normali. Daug insultą patyrusių žmonių turi sumažėjusią jėgą, lėtesnius judesius ir prastesnę koordinaciją būtent toje, mažiau pažeistoje rankoje.
Mažiau pažeistos rankos treniravimas
Neuromokslininkams, tiriantiems, kaip po insulto smegenys valdo judesius, kilo paprastas, bet svarbus klausimas: ar treniruojant mažiau pažeistą ranką galima pagerinti jos funkciją?
Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 50 pacientų, buvo tirti žmonės, jau ilgą laiką gyvenantys po insulto ir turintys labai sunkių vienos rankos sutrikimų – tokia ranka kasdienėms užduotims iš esmės buvo nenaudojama. Šie žmonės beveik visiškai rėmėsi mažiau pažeista ranka atlikdami kasdienes veiklas.
Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi reabilitacijos grupes: vieni treniravo labiausiai pažeistą ranką, kiti – mažiau pažeistą. Abi grupės penkias savaites gavo intensyvią terapiją, apimančią tikslingus, sudėtingus plaštakos judesius, įskaitant virtualios realybės užduotis, skirtas koordinacijai ir judesių laiko derinimui gerinti.
Palyginus su tais, kurie treniravo labiausiai pažeistą ranką, nustatyta, kad dalyviai, stiprinę mažiau pažeistą ranką, tapo greitesni ir efektyvesni atliekant kasdienes užduotis, tokias kaip smulkių daiktų paėmimas ar puodelio pakėlimas. Šie pagerėjimai išliko ir po šešių mėnesių, pasibaigus treniruočių programai.
Manoma, kad ilgalaikę naudą lemia paprastas grįžtamojo ryšio mechanizmas: kai ranka pradeda geriau veikti, žmogus natūraliai ja naudojasi dažniau, o papildoma praktika kasdieniame gyvenime dar labiau įtvirtina pasiektą pažangą.
Stiprinti tai, kas liko
Insulto reabilitacija ilgą laiką daugiausia buvo orientuota į akivaizdžiai labiausiai pažeistą ranką. Tačiau daugeliui žmonių šios rankos funkcija taip ir neatsistato iki tokio lygio, kad ją būtų patogu naudoti kasdien. Tuomet jie prisitaiko ir vis labiau pasikliauja mažiau pažeista ranka.
„Mažiau pažeista“ dar nereiškia „nepažeista“. Kai ši ranka tampa vieninteliu įrankiu kasdienėms užduotims atlikti, net ir nedideli jos sutrikimai gali labai sumažinti savarankiškumą ir gyvenimo kokybę. Pagerinus šios rankos funkciją, kasdienės veiklos gali tapti greitesnės, lengvesnės ir mažiau varginančios net praėjus daug metų po insulto.
Ateities tyrimai sieks geriau suprasti, kaip optimaliai derinti mažiau pažeistos rankos treniravimą su įprastine labiausiai pažeistos rankos terapija ir kaip tokios strategijos veikia realiame kasdieniame gyvenime namų aplinkoje.
Daugeliui insulto išgyvenusių žmonių atsigavimas gali reikšti ne tiek prarastų funkcijų sugrąžinimą, kiek to, kas liko, sustiprinimą.
